Antradienis, rugsėjis 22, 2009 Laikas 18:29.
Pakeista Trečiadienis, rugsėjis 23, 2009 Laikas 20:07.
L a b a s v a k a r ė l i s.
G y v e n i m a s y r a g r a žu s. Vakar pradėjau rašyti Ugnei laišką. Ji pradėjo su tokia užuomina : „Girdėjau, Germante, kad tau patinka rašyti laiškus, gal galėtum ir man parašyti? :>>> „. Man tai labai juokingai susiskaitė. B e t k a s n e m e l a s t a s t e i s y b ėirb ū k i m b i e d n i b e t t e i s i n g i – šiuo metu taip ir yra. Anksčiau, būdavau labai laiminga, kai gaudavau laišką. Eidavau, glaustydavausi aplink pašto dėžutę kaip mano Katinas aplink mano kojas, o pamačius, kad jos viduje boluoja baltas popieriukas – kaip apsidžiaugdavau. Manojaudulys priblokšdavo mane pačią, ir mintyse savęs prašydavau, kad tik iškentėčiau neatplėšusi laiško lauke, t u o j n a m a i t u o j n a m a i.Ir, kai tas jaudulys susirinkdavo visas savo molekules, aš laišką padėdavau ant lentynos ir bandydavau nuspręsti, ką į jį atrašyti. Galvodavau. Dabar, galiu pasakyti, kad per daug galvodavau, ką rašyti, ir laiškai, kartais būdavo labai painūs, net man pačiai jie nepatikdavo, tai ką jau kalbėti apie k i t u s ž m o n e s . O dabar, džiaugiuosi, kad galiu parašyti laišką, ir tas skanus jaudulys, kad kažkas jo laukia – nukrato mane silpna elektra. Taigi, pradėjau rašyti Ugnei laišką ir prirašiau labai daug. Per pusantros valandos, suspėjau aprašyti beveik visą gyvenimą, su visais jo užkulisiais ir kitokiais įdomiais dalykais. Tas „ aprašyti beveik visą gyvenimą „, gal ir skamba labai neįdomiai ir nuobodžiai, bet, a š g a l i u d r ą s i a i p a s a k y t i k a d m a n o g y v e n i m a s y p a č j o v i r t u v e v a d i n a m a b ū i t i s y r a į d o m i. Aš galiu daug kalbėti apie savo gyvenimą. Kaip gyvenu, su kokiomis mintimis atsibundu ryte, kaip jaučiuosi riedėdama į mokyklą, ką valgiau pusryčiams, kada pradėjau galvoti apie pietus, dėl ko noriu nušauti savo matematikos mokytoją, kodėl noriu namo, ką veiksiu savaitgalį ir ateinantį mėnesį. Labai daug kas a r b a labai ne daug kas – priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į savo buitį. Aš manau, kad gyvenu įdomiai. Mano mintys yra įdomios ( odė mano ego ), todėl, ir mano virtuvė atrodys įdomi kitam žmogui, ir mano mama atrodys įdomi tam žmogui, vien todėl, kad jis norės išsiaiškinti mano įdomumo šaknis.
Galbūt, tas žmogus įžvelgs kažką įdomaus pas mane virtuvėje ir man pasakys. Nes galimas daiktas, kad kažką pražiopsojau, arba, pripratau ir nepastebėjau.
G y v e n i m a s y r a g r a ž u s .Ir kiekvienas daiktas mano namuose, prie kurio pridėjau pusę savęs – turi atskirą istoriją, atskiras nuotaikas, atskiras mintis. Ir visiškai kitaip, tie daiktai mato mane. Tad, jei nori mane pažinti – kreipkis į mano Katiną ir kaktusus. Ir knygų gali paklausti kas ir kaip. O tos sidro skardinės, kuri yra ant palangės – gali nieko neklausti. Ji nuo rugpjūčio trečios dienos, kai aš atšvenčiau savo aštuonioliktą gimtadienį. Ji man atrodė graži, todėl aš ją ir pasilikau. Ir tėvai baigia priprasti prie jos. B e n t j a u n i e k one s a k o i r n e p r a š o j o s i š m e s t i .
Turbūt, šiandien vakare, apie devintą valandą, aš vėl nuslinksiu į virtuvę. Iškoneveiksiu savo Katiną, jam ji tokia išranki maistui ir kodėl kniaukia, kai visko turi. Tada, pasiimsiu ją ant rankų, prisiglausiu prie savęs ir pabučiuosiu. Pasakysiu, kad aš ją labai myliu, kad ir kokia ji bebūtų. Po kelių minučių, padėjusi Katiną ant žemės, į elektrinį virdulį pripilsiu vandens, paspausiu vieną mygtuką ir lauksiu, kol vanduo užvirs. Per tas kelias minutes, kol vanduo užvirs, aš spėsiu pagalvoti, kad iš geležinio arbatinuko arbata būtų skanesnė, o iš alavinio puodelio – arbata būtų panaši į mane. Vanduo užvirs, aš užsiplikysiu juodos arbatos, išmaišysiu cukrų ir spėsiu prisiminti, kaip Reda sakė : „ Nu bet tau, kiek mažai reikia iki pilnos laimės! „. Tą pagalvojusi, aš nusišypsosiu, atsisėsiu prie stalo, išsitrauksiu parkerį, patikrinsiu, ar pompelėje dar daug rašalo ir pradėsiu rašyti laiško tęsinį Ugnei. Turbūt, pabaigsiu apie Paulo Coelho pasakoti ir papasakosiu apie Jurgą Ivanauskaitę. Užrašydama žodžius, užgersiu juos arbata. O 22.26 h – aš paskubomis pabaigsiu gerti atvėsusią arbatą, paglostysiu Katino galvą, susidėsiu daiktus ir garsiai pasakysiu :
„Oho, kaip vėlu, Katine. Einam jau gultis. „ Katinas pamanys, kad jos šeimininkė susipyko su galva, bet, jinai stryktels nuo kėdės ir nutipens paskui mane, į „mūsų kambarį“. Aš trumpam nusistebėsiu, kokios švelnios jos letenos, kai ji ristele bėga per parketlentes. Gerda, pakėlusi susivėlusią savo galvą nuo kompiuterio, pasakys, kad išvaryčiau Katiną iš „mūsų kambario“. Aš ją išnešiu, palinkėsiu jai labos nakties.
Taip buvo vakar. O aš mėgstu pastovumą. Todėl, taip bus ir šiandien.
I r l i e ž u v i s n e a p s i v e r č i a p a s a k y t i k a d e s u n e į d o m i. Aš esu įdomi. Norėčiau būti natūraliai keista, bet dabar – esu tik įdomi.
Ir man beprotiškai fantastiškai patinka "Vilas ir Greisė", ypač ta juokinga teta, kai Džeką vadina "Džekučiu".
Bučkis, Džekučiai. : *
