Pirmadienis, kovas 01, 2010 Laikas 19:06.
Pakeista Ketvirtadienis, gegužė 20, 2010 Laikas 18:10.
Jaučiu pavasarį. Laukiau jo iki dvyliktos valandos, o sulaukęs, šokau basomis kojomis virtuvėje, pilsčiau mėtinę arbatą į puodelius pavasario deivėms ir dievams.
Turbūt, mano keliamas šurmulys pažadino ir ją.
- Tu tokia graži... Neapsakomai graži šį pirmąjį mūsų pavasarį, - ištariau ir pajutau, kaip balsas kimsta, o rankos, apglėbusios jos liemenį, spaudžia jos liauną kūną prie savęs. - Ar tu žinai kaip aš tave myliu? Niekada to nesakiau, bet baigiu išprorėti nuo meilės pertekliaus. Ar supranti!
Ji žvelgė į mane akimis, kurios priminė naktį įsuptą į rūko kokoną, norint apsaugoti ją nuo pašalinių akių ir medžių šešėlių.
- Tu tokia graži, - kartojau, tol, kol chalatas liko už jos nugarų. Ir galop, išsitiesę jį ant šaltų virtuvės plytelių, atsigulėm vienas šalia kito ir klausėmės, kaip mūsųs kvepavimas trūkčioja, balsai kimsta, šnibždesius vos gal;ima išgirsti, o nugara bėgioja šešėliai ir šaltukas.
Dar norėjau paklausti, ar ji pasirengusi pavasario sutikimui, bet žodžiai įsigėrė ant lūpų, primendami rasos lašus, kuriuos sugeria pakalnutės, mūsų vasarnamio pašlaitėse.
- Pavasaris, - atitariau jai.
- Žinai, ką visi veikia pavasarį? - paklausė ji ir užsidengė savo kūną rankomis, apglėbdama pašiurpusios odos plotus. - Myli taip, kad net vasara greičiau ateina!
- Pavasaris, - pritariau jai ir nejučia pradėjau laukti ankstyvos vasaros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą