Išaugtiniais drabužiais.

Sekmadienis, kovas 07, 2010 Laikas 11:27.
Pakeista Pirmadienis, kovas 08, 2010 Laikas 20:36.

Kandi kaip visada, - švelniai pasakė jis, ir Anos blakstienos suvirpėjo lyg nuo netikėtos glamonės. ( F. Sagan "Sveikas liūdesy" )

Anksti, anksti rytą pakirdus, išsiropščius iš lovos, galvą ir mintis vis dar tebegobiant sapnų cukrinei vatai, labai norėtųsi pasistiebus ant pirštų galiukų nutipenti iki TO žmogaus lovos ir tramdant krizulį burnoje ir skruostuose, paniuniuoti ausin : " Rytais rytais rytais... Nešim gėrį kibirais kibirais kibirais " . Ir kartoti tai - kiekvieną meilą sekmadienio rytą, padarant iš to sekmadieninę ir labai asmeninę šventę sau, mums.
O kolkas, gyvenant laukimu TŲ YPATINGŲ AKIMIRKŲ, kurios bus vertos to išlaukto, išvelėto, išjuokto, iškrizento, išdainuoto, išmyluoto laiko, nerimastingai laukiu, kol grįš mama ir ryte, kai bus visiškai netikėta, pirštų galiukais pasišokinėdama nueisiu iki jos kambario, o tada, įriropščiusi į jos lovą - pasakysiu tą sekmadieninę maldą - jai, o tada, visu garsiu ir skardžiu juoku - pašokinėsiu an lovos, o nugirūdama - išlėksiu iš kambario kaip piterda su pažadu, kad atnešiu kavos ir sumuštinį. ( m m )

Sekmadieniais mano mintys būna pilnos mokyklos, pamokų, namų darbų ir drebančių rankų besiruošiant ir besikaustant, priduriant - skiautinys po skiautinio - prie savo asmeninė nišos dar kokį gerą žodį ar jausmą.
Dabar, įsikibusi akimis į F. Sagan knygą "Sveikas liūdesy", ausims karpant, besiklausant FOJE "Kitoks pasaulis" , galvoju galvoju galvoju, kaip reikėtų parašyti apie tą savo knygų dešimtuką per daug neįsiplėčiant į asmeniškumus ir kitokius la subtilius dalykus, kuriuos, ne visiems suprasti.

- Žinai, kalbėjau su lietuvių mokyta dėl to knygų dešimtuko ir pasakiau, kaip noriu parašyti, kad, na žinai, kad yra žmonių, kurie įsivaizduoja ir tapatina save su kuriuo nors veikėju ar autorium, ką norėtų su juo veikti ir pnš. Tai..
- Germante, Germante, kokie dar kiti žmonės? Juk tu indvidualybė ir patikėk, nė vienas taip negalvoja kaip tu, tad, kokie dar kiti žmonės?

Labai džiaugiuosi, kad Reda - tai tas žmogus, su kuriuo galiu kalbėti apie viską : pradedant apie depiliacinį kremą su riešutais ir baigiant apie nuogalių lenktynes su dviračiais kažkur pasaulyje. Ji permato mane beveik kiaurai, nors, užsispyrimo iš manęs - jai niekaip nepavyksta išstumti ir išmušti, bet jos ironizuoptose frazėse ir pinuose sarkazmo sakiniuose, kartais išgirsti galima ir teisybę.

- Germante, tu išgyvensi du šimtus kartų daugiau jausmų už mane ... rašydama, - ir pasižiūri tokiu juokingu vilgsniu.

Ypač aš jai dėkingą už pakimarinimą ( atsiprašau kalbininkų ) prie bažnyčios, beiaždžiant su sniegu ir bešokinėjant apie laisvės paminklą su paukščiais.

- Reikės grįžus namo parašyt viską iš blog'ą. Buvo žiauriai smagu šiandien.
- O tu rašydama pamini mano vardą?
- Aišku.
- Ir pavardę parašai?
- A tu durna? Aišku, kad ne. : DD
- Hm. Tada gerai, nes žinai, išvažiavus į Vilnių noriu susirasti ten draugų..
- Debili.
- : DDD

Fantastika be jokių pašailinių priedų. ( s u n )