L i l i j a n a:
Sėdėjau Mėtai įsirėmusi į šoną ir glosčiau jos švelnų kailį, kuris sugėrė visus mano prisilietimus.
Abejojau, ar palangė išlaikys mus abi, todėl, nenorėdama rizikuoti, šoktelėjau nuo jos ir pasivadinusi Mėtą, nuėjau į balkoną. Iš už ilgastiebių gėlių šešėlio ištraukiau sulankstomą kėdę, ištiesiau ją ir bandžiau įsitaisyti kuo patogiausiai,nors kėdės audinys buvau kai kuriose vietose suplyšęs ir – šlapias. Greta prigulė man iš kairio šono ir aš, ištiesusi ranką, pakasiau jai paausius. Ji gailiai kniauktelėjo, o paskui, atsistojo ir nutapseno į kambarį. Buvo girdėti kaip jos letenų nagai grybšteli perkambario grindų lenteles, bet toks garsas nebuvo nemalonus, atvirkščiai – ausims jis skambėjo labai jaukiai.
Bandžiau įsitaisyti kuo patogiau ant tos kėdės, bet ji, nemaloniai girgždėjo, ir galop, atsistojau ir persisvėrusi per balkono kraštą, žiūrėjau į sodo pusę, kaip medžių ir krūmų šešėliai vis trumpėja, pranašaudami nakties laiką. Žiūrėjau į juos ir bandžiau prisiminti tą vaikystės tarpsnį, kai įsivaizduodavau save esančią sodo karalienę, užsidėdavau mamos nupintą pienių vainiką ant galvos ir sukdavausi rankas ištiesusi tol, kol pargriūdavau ant žemės. Žolės siekdavo man bambą, todėl, kai parkrisdavau, mano sodo karalienės rolė pereidavo į džiunglių princesę, kuri guli rankas ištiesusi po palme ir laukia, kol pradės leistis saulė ir vandenynas persiskirs į dvi puses, ir tada, galėsiu pasirinkti tų gražių kriauklių, kurias mačiau muziejuje.
Papurčiau galvą ir nubraukiau ant veido užkritusią sruogą. Nenutuokiau kiek valandų, tik laukiau, kol bažnyčios laikrodis, sumušęs dvyliktą valandą, savo dūžiais pasakys, kad jau nauja diena ir aš galėsiu iš virtuvės atsinešti mamos nugertą, naminio vyno butelaitį ir – užsivertusi jį – gerti tiek, kol pradėsiu juoktis lyg galvos netekus. Nebijojau, kad mama gali pastebėti ar išgirsti, nes jos namie nebuvo, o Mėta – priekaištauti nemoka. Žinojau, kad man bus jau aštuoniolika ir tai vertė širdį plakti dar smarkiau, tik nejaučiau to jaudulio, kuris būna, kai esi truputį mažesnė ir atsiranda prieš kiekvieną gimtadienį, o sustiprėja – kai reikia užpūsti žvakutes.
Mintyse perkračiau spintelėje esančius daiktus ir prisiminiau, kad žvakučių dar turiu, iš praeito gimtadienio, ir tą juokingą, kūgio formos kepuraitę dar turėčiau turėti, jei Mėta jos nesukramtė, ar kitaip nesugadino. Ruošiausi pasitraukti nuo balkono krašto, bet ausis pasiekė negarsūs gimtadienio dainelės akordai : „ Su gimimo gimimo diena.. „ ir aš negalėjau apsirikti, nes tik Milda taip galėjo sugalvoti ir tik jai, tiek užtenka drąsos, kad naktimis, pusgirtė galėtų šlaistytis po gatves irdainuoti šią dainą.
Pasitraukiau nuo balkono krašto ir perbėgusi kambarį, nusileidau laiptais žemyn, iki virtuvės, ir už kriauklės išsitraukiau vyno butelaitį, pasikišau jį po pažastim, o tada, pasisukusi į šaldytuvo pusę, atlapojau jį iki galo ir ištraukiau kibirėlį su silkės mišraine, ikrų indelį, kurį mama saugojo kitos savaitės svečiams , daktariško dešros gabalėlį. Užvėriau šaldytuvą ir pasisukusi į spintelę, ištraukiau kepalėlį duonos, batono ir kažkokių saldainių. Nežinau, skanūs jie ar ne, bet girdėjau, kad mama minėjo, jog jie su „šnapsu“, todėl, mano proga, jie labai tiks. Tada, pasišaukiau Mėta, ji atidundėjo pasišokinėdama ir pasakiusi jai vieną žodį : „Mamos pintinė“, žiūrėjau kaip ji neršia po kambarius, o paskui, įsikandusi – atneša pintinę.
Į pintinę sudėjau viską, ką pasiėmiau ir tylomis, Mėtos vedama – vėl atsidūriau balkone.
Persisvėriau per jo kraštą ir išgirdau, kaipriebiaiir garsiai plūdosi Milda.
- Milda? – negarsiai šūktelėjau. – Ar esi?
- Tai ne ble*, čia popiežius su visa svita atėjo tavęs atversti į tikrąjį tikėjimą. Duok kopėčias kokias, kaip aš įlipsiu pas tave?
- Neturiu, -prikandusi lūpą pasakiau. – Bet kopėtėlės šokios tokios yra prie tos rožės kampe, jei pakankamai atsispirsi, galėsi užlipti.
Milda dar kartą nusikeikė, nusispjovė per abu pečius ir stryktelėjusi, pasiekė kopėtėlių laiptelius. Ko kelių minučių, įsikandusi rožę ir pažastyse spausdama kažkokį butelį, ji persisvėrė per balkono kraštą ir užgriuvo tiesiai ant manęs.
- Aš tavęs nekenčiu, - buvo pirmieji jos žodžiai, ir kai ji nusirito nuo manęs, pradėjo garsiai juoktis, o tada, pastebėjusi pintinę, visą jos turinį padėjo ant žemės ir iškilmingu balsu pasakė : - Metas švęsti!
Mes valgėme, pavaišinom ir Mėtą, kuri pavalgiusi, užsnūdo ant Mildos megztinio ir kai mūsų ausis pasiekė dvyliktas varpo dūžis, ji atidarė mano mamos naminio vyno butelaitį, aš – saldainių su „ šnapsu „ dėžutę, ir atsistojusios viena prieš kitą – išgėrėm vyno iš butelio ir apsikabinom.
- Aš tave labai myliu, Lilijana ir viliuosi, kad paskutinieji mokslo metai bus panašūs į šį vakarą – be jokios kontrolės ir paslapčių, kadangi, aš nesu tokia stipri, kad pakelčiau tave aštuoniolika kartų, tai pabučiuosiu tikrai.
Ji pasislinko arčiau manęs ir nors buvo tamsu, galėjau drąsiai teigti, kad mačiau kaip blizga jos akys. Nors ji buvo girta, kaip ir aš, apsvaigusi nuo šio vakaro magijos, savo kūnąvaldė pavydėtinai gerai, o aš visa virpėjau iš nekantrumo ir kažkokios neaiškios baimės. Milda priėjo taip arti manęs, kad mano smakrą ir kaklą – glostė alsus jos kvėpavimas, ir tada, ji pasistiebusi ( aš buvau už ją aukštesnė ), savo lūpomis palietė manąsias. Iš pradžių, buvo juokinga, prunkštėme abi kaip mokinukės klausiančios ginekologės paskaitos mokykloje, jos rankos drebėjo, mano kūnas drebėjo, o kai kaukštelėjome dantimis, juoko banga nuvilnijo mūsų kūnais. Bet Milda nepasidavė. Ji ranka apsivijo mano liemenį, taip, prisispausdama mane arčiau savęs ir aš visiškai nesipriešinau, o tada, kilstelėjusi savo aptirpusias rankas, apsivijau jai aplink kaklą ir dabar, tik jau iš lėto ir labai atsargiai, mūsų lūpos susilietė – ir kažkas įvyko.Tarp mudviejų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą