Ketvirtadienis, kovas 04, 2010 Laikas 18:19.
Pakeista šeštadienis, kovas 06, 2010 Laikas 19:23.
Laukiu pavasario. Sėdžiu balkone, įsikibęs į jo virbus, pūčiu šiltą orą į vakaro žvarbą ir žiūriu, kaip mano iškvėptasis oras besijungdamas su vakaro vėsa – virsta baltų garų tumulais.
Snaigės, pasišokinėdamos ore, darydamos reveransus, sukasi ore. Atlošiu galvą ir žiūriu, kaip iš dangaus pipirinės krenta tie maži sutvėrimai, o pasiekę mano kaktą – sutirpsta, išsilieja iš kaktoje susirangiusių raukšlelių ir lašeliais nurieda link blakstienų, o ant jų pasisupę – papteli skruostais žemyn, žemyn, žemyn...
Pasuku galvą į kaimyno balkoną ir matau, kaip jie susikabinę stovi vidur jo, o paskui, tarsi norėdami tapti viena esybe – glaudžiasi, glaudžiasi, sukasi, sukasi, o tada – dingsta už durų.
- Negražu žiūrėti kaip kiti myluojasi! – subara mane Karolina, susisupusi į žalią, pūkinį rankšluostį ir basomis kojomis tipendama per snaigių kilimą balkone.
- Hm. Dabar, turbūt tik minus septyniolika, tikrai nešalta, - tarsteliu ir vėl atlošiu galvą.
- Jau baigiu visus drabužius nudažyti žaliai, galėsi vėl grįžti į namus.
Girdėdamas jos melodingą čirškesį, linkteliu galva ir mintyse stebiuosi žmogaus išmone : nejau žmogus gali būti taip stipriai išsiilgęs pavasario, kad pasiryžtų per vieną dieną visus drabužius nudažyti žaliai?
Įšlepsėjęs į virtuvę, patrinu sustingusias rankas, o už nugaros stovėjusi Karolina, apgobia mane šaliu kaip samanos chalatu.
- Dovanoju, - sako ji ir susisupusi į rankšluostį, valso žingsneliu žingsniuoja po virtuvę, negalėdama atsigrožėti ta pačia žalia spalva, kokios yra jos akys. Žalios žalios pavasario akys. – ..ak mylimas pavasari manęs jau neberasi! – kartoja tai kaip mantrą ir lėtu judesiu maišo penktą kavos puodelį šį vakarą.
Pavasaris mano namie. Mano mergina – žalioji fėja.
Tai kodėl dar sninga?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą