oks jausmas lyg gerčiau juodą arbatą su medumi ir klausyčiausi kaip virš lango supasi vorelytis ant savo gijų, ant kurių vis dar sirpsta šermukšniai. Kažkoks nostalgijos aidas viską gaubia. Bet gal taip ir reikia.
*
Kai jausmai ir nuojautos pradeda suptis ant to paties voratinklio, ant kurio sirpsta šermukšniai ir auga gervuogės, kai viskas galvoje susimaišo, o Ruduo pradeda kandžioti alkūnes,ragindamas suspėti į tą garvežį, ant kurio vagonų sėdi ponia Skrybeliuotė, krokodilas Gena ir Kulverstukas, kai kai kai kai kai..!
Nežinau, ką darau blogai, ką darau gerai, todėl nieko ir nebedarau.
Kuprinė pilna knygų, kurias vešiuosi į Šiaulius, rankinė pilna lankstinukų, kalendoriukų, dar vienas aplankalas pilnas kažkokių nuorašų, skiaučių, nuotraukų, kitas tuščias krepšys vis mėtosi po kojomis ir aš nesiryžtu jo pakelti, kaip ir batų, kuriems čia ne vieta, ir viskas mėtosi ant lovos, išskyrus batus, kurie slepiasi kampe, už kompiuterio.
Daiktai nebekalba su manim, kambarys tarsi pradeda svetimėti, žinodamas, kad mano vietą jame užims brolis, kuriam čia ne vieta ir mano šešėlis vis blankyn ir blankyn. O baisiausia pasidaro tada, kai pusanto litro juodos kavos, naktį virsta sūriomis ašaromis ir aš suprantu, kad visiškai nenorėdama, to nesiekdama, pamilau beviltiškai beviltiškiausiai žmogų, kuriam nereikia papildomos naštos po kaklu. Ir šis žinojimas nė kiek nepadeda, ypač tada, kai šešėliai ir nuojauta sako,kad nė neverta kažko daryti ar kažko sakyti. Nes reikia šį žmogų paleisti taip pat lengvai, kaip kad jį ir sutikau.
O rankos lyg inkarai apsivijusios jo šešėlį, ir ašarok neašarojus, brangioji, nes tai vienintelis protingas dalykas, kurį galiu padaryti šiomis dienomis, kad ir kaip norėtųsi prisispaust prie jo, apglėbt rankomis kaklą, pečius, liemenį ir sakyt, kad užteks vien savanaudiškos minties, jog galėsiu bent vieną kartą priglust prie jo ir tyliai pasidžiaugt, kad taip, taip, pamilau pamilau (nes mano jausmams žodis "įsimylėjau" - jau nebetinka), nors ir nelaimingai.
*
Kol dar yra truputis vasaros - privalau paleist į dangų savo margaspalvių drakonų būrį iš skrandžio narvelio ir ištylėti, iš godoti save, savo mintis ir pojūčius, šiek tiek atbukusius nuo naujų, man nebūdingų jausmų jausmų, įsukusių spirale į TAI.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą