Antradienis, sausis 19, 2010 Laikas 19:39.
Pakeista Ketvirtadienis, sausis 21, 2010 Laikas 19:20.
Šiandien jaučiuosi apgailėtina ir pavargusi. Ir nežinau nė ko pas mane daugiau šią minutę : apmaudo dėl visko kas vyksta ar kažkokios nostalgijos geriems dalykams, kurie pas mane tokie maži maži maži, kaip kad tos baltos mažos manų kruopikės, kurių košę reikia valgtyi su sviestu ir mėlynių uogiene.
Galop, tai jau antroji savatė, kai man nesiseka. Arba sekasi taip blausiai, kad nejaučiu jokio pasitenkinimo, tiktai skaudančią galvą ir sąžinės priekaištus dėl nepadarytų darbų, kurių krūva visa auga. It turbūt, tebeaugs, nes mano diena susitraukė iki dvylikos valandų, nepadeda nė kėlimasis ryte 05.30 h, kad plaukus susitvarkyčiau kaip reikiant, nei bėgimas į autobusą, važiuojantį 14.50 h, o 15.07 h, išlaipinantį mane stotelėje, kur tris kilometrus žirgliuoju namučio, tekinomos tekinomis, nes jei anksčiau grįšiu, spėsiu kažką brūkštelti Aušrai, spėsiu pasikonspektuoti knygą, pasimokyti anglų kalbos, peržvelgti istoriją... Bet nespėju. Minučių pakanka tiktai anglų monologui perbelsti garsiai, paskui kaip kokią mantrą pakartoti, sureguliuoti visus kalbėjimo instrumentus ir nusiraminti. Noro neužtenka niekam, tiktai paspoksojimui serialui, kad smegenėles praplautų ir galėčiau eiti miegoti.
O rytoj - viskas vėlei iš pradžių... Ir jokio jaučiamo malonumo kažką darant. Nebent, perverčius "Maximoj" kokį žurnalą, kažkas kirbteli, vizgteli uodegėle - ir viskas.
Nė "Šimtadienio" idėja švęsti mergaitiškoj kompanijoj nenuteikia taip vilingai, kaip vakar. Pykstasi visos dėl niekų : viena muzika netiks, kitai - draugės, trečiai - reikia bernų ( Diana Kristinai : "Tau jau be savo Bulvido niekur negali? ( o jo pavardė - Buivydas)), dar viena nežino nė kaip atvažiuos, nė kaip išvažiuos ir gadina visą smagumą. Ir taip gaunasi ne šventės laukimas, o kažkoks nesusipratimas ir skirtumai, tarp klasiokų, kurie anksčiau buvo žinomi tik giliai viduje, pradeda graužti odą ir visi žiūri į tave kaip į daiktą, nuobodą, kaip į kažką, bet ne asmenybę. Prakeikti šlykštukai. Kad jūs sudegtumėt toj savo pirty visi kartu! Su visais bukais prisimetėliais ir prisitaikėliais, subinlaižiais prakeiktais. Imkit ir susideginkit visi alei vieno!
Pykstu. Iš tiesų pykstu, kad viskas taip kvaila. Kad tokie paprasti dalykai taip sureikšminami, perspaudžiami, kad taip yra užduodamos širdikės ir kitokie svarbūs organai. Šlykštynės jūs žmonės. Nuo jūsų mano arbata įgauna sintetinį skonį, o man labai norisi priėjus - spjauti jums į veidą ir ant batų. Grrrr.
Galbūt, pyktis ir tokios negatyvios emocijos todėl, kad man pačiai kažkas negerai. Nors, dailės mokytoja pagyrė mano keverzones, miela miela draugė kolegė iš dailės pagyrė spalvas ir piešinio gyvumą, o aš šiandien piešiau kubistinį natiurmortą, vis tiek man negera. Nė valgyt nesinori. Ir kalbėti su niekuo nenoriu, tik su Reda ir su Mamuku. Nes, kai nutarėm pasikviesti į savo šventę po vieną geriausią draugę, Reda pasakė : "Pasikviesčiau tave, bet tu irgi ten būsi" (mm)
Hm.
Baigėsi akcija šokoladui. Gaila.*
p.s. http://www.youtube.com/watch?v=gDZnjiAhXbE (paklausykiat mano muzikos)
p.p.s.s. ramybės tamybės ramybės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą