"Aviečių Uogienė" (2)

šeštadienis, sausis 30, 2010 Laikas 15:08.
Pakeista šeštadienis, sausis 30, 2010 Laikas 21:17.

M i l d a :

Tai buvo puiku. Pasijutau taip, lyg dalį savęs atidaviau labai brangiam žmogui, nors nebuvau tikra, kaip Lilijana reaguos į tai, kas vyksta dabar. Nenorėjau, kad ji manytų jog tai, kas įvyko buvo tiktai šiaip, linksma pramoga, lyg koks iššūkis mums abiems, arba, tiesiog prisigėrėm ir nesuvokėm ką darom. Taip, naminis vynas abiem trenkė galvon, bet negalėčiau sakyti, kad buvom visiškai girtos, buvom tik apsvaigusios ir aiškiai suvokėm ne tik savo veiksmus, bet ir pasekmes.

Ir Lilijana pirmojo atsitraukė nuo manęs. Nemačiau, ar jos akys žibėjo, nemačiau jos veido išraiškos, bet jaučiau tokį švelnų virpuliukų, kuris gali išduoti, jei tik teisingai jį iššifruoji, kad žmogui patiko tai, kas vyko. Atsitraukusi nuo manęs, ji klestelėjo ant žemės ir iš kažkur ištraukusi mp3 grotuvą, pasišviesdama telefonu, kažką paspaudė, pradėjo garsiai kvatotis ir dainuoti kažkokius vėjus. Nesupratau dainos žodžių , o jos balso tonas mane truputį išgąsdino. Lyg ji, ką tik patyrė šoką ir nežino ką daryti, arba – išsiblaivė ir nežino kaip elgtis. Nežinojau ko imtis, todėl, nusispyriau batelius ir pradėjo dainuoti kažkokią dainą, kažkokius žodžius ir – šokti. Kračiau galvą, kraipiau užpakalį ir atėmusi iš Lilijanos butelį, užsiverčiau jį iki dugno. Gėriau tol, aromatingas skystis pradėjo lietis ant kaklo, ant žemės ir lyg atsispyrusi nuo žemės, Lilijana grubiai atėmė jį iš manęsir pati bandė jį išgerti, bet jos rankos drebėjo, todėl, ji daugiau praliejo ant žemės, nei išgėrė.

Nežinojau kas bus, jei dabar ją apkabinsiu ir prisiglausiu prie savęs, nenorėjau jos išgąsdinti, tik pagalvojau, kad šią akimirką – pati norėčiau, kad mane kas nors apkabintų ir padainuotų ką nors gražaus. Prisitraukiau ją prie savęs ir apkabinau.

- Su gimimo gimimo diena... Su gimimo gimimo diena...- kartojau ir sukausi ratu, kartu su Lilijana.

Ji pakėlė galvą į mane ir nusijuokė.

- Geresnio gimtadienio dar neturėjau,- pradėjo ji rankomis kažką rodyti, o paskui, persisvėrusi per balkono kraštą – vėmė tiesiai ant tų laiptelių, kuriais užlipau pas ją į balkoną.

Nežinojau kokios bus pirmųjų Lilijanos išgertuvių pasekmės, todėl lengviau atsipūčiau, kai ji, išsivėmusi, nusvirduliavo į balkono vidury, ir atsisėdusi ant žemės, pradėjo linguoti į abi puses, kolgalutinai nusviro į vieną pusę ir užsnūdo.

Kad nepradėčiau juoktis garsiai, užsidengiau burną ir pati pradėjausuktis po balkoną kaip vijurkas, lyg tai būtų mano gimimo diena. Jaučiausi tokia pakylėta ir pavargusi, bet nuovargis buvo malonus ir švelnus jo žnaibymas po mentėmis – man buvo panašus į masažą. Žiūrėjau kaip Lilijana šypsosi per miegus ir žavėjausi jos gražia laikysena, kuri išlikdavo net jai miegant.

Mes buvom panašios, tik skirtingai nei aš – mano draugė buvo kuklesnė ir mažiau drąsesnė nei aš. Kol ji žaisdavo su lėlėm ir įsivaizduodavo, kad yra miškų princesė dukra, aš – mikrobangoje lydydavau kenų galvasir gaudavau per užpakalį nuo mamos. Tėtis palaikydavo mano pusę, tik sakydavo, kad neturiu imtis ne tokių drastiškų veiksmų, kad galima ką nors kitą sugalvoti, o jei nieko neišeina, tada reikia susitaikyti ir žiūrėti kaip kenas ir barbė draugauja, o paskui – susituokia.Bet tada, mama tėvui duodavo velnių už tai, kad jis man aiškina tokius dalykus, kuriems aš dar per maža. Labai mylėjau savo tėvus tokius, kokie jie būdavo ir kas kart, bandydavau įtikti tai vienam, tai kitam : dėl mamos pradėjau žaisti su lėlėmis, o paskui – prašydavau, kad ji pasiūtų joms drabužius, o dėl tėčio – prašydavau, kad vyresnysis brolis išmokytų žaisti futbolą, ir kiekvieną sekmadienį, visi trys : aš, brolis ir tėvas, eidavome į stadioną žiūrėti vis kitų varžybų. Ir iki dabar, nežinau kokia esu ir kokia būti yra geriausia. Kai Lilijana yra greta manęs – jipapildo mane, ir aplamai, šalia jos – visi mano, kad aš esu geresnis žmogus. Bet vos tik direktorius paskambina motinai, ji manęs klausia : „ Kodėl tu negali būti tokia kaip Lilijana? „ .

Dar kartą pažvelgiu kaip Lilijana miega, o tada, pakėlusi akis į dangų, pamatau, kad jau pradėjo švisti. Ir ant pirštų galiukų nuėjusi į kambarį, esantį prie balkono, įjungiu šviesą jame ir pradedu rinkti maisto likučius, butelius, pasišaukiu Mėtą ir ji, kaip gerutė – nuneša pilną pintinę šiukšlių prie konteinerio kieme.

Dar kartą pažvelgiu į pirmųjų saulės spindulių apšviestą Lilijanos veidą, ir tą trumpą sekundės atkarpos dalį, pagalvoju, kad visai norėčiau būti tokia, kaip Lilijana.