Pirmadienis, vasaris 08, 2010 Laikas 19:48.
Pakeista Pirmadienis, vasaris 15, 2010 Laikas 23:28.
Visą dieną prasitašiau su vyriška kompanija. Aš, šuo, keli draugai, alaus skardinės, sumuštiniai, čeburėkai (šįryt dar buvo karšti atiduoti į mūsų rankas, ačiū Martynui), cigarečių pakelis, kompaktinės plokštelės, filmas, du mineralio vandens buteliai. Vakar labai aiškiai susitarėm, kad važiuosim į Panevėžį, pas draugą, kad pradžiuginsim jį, vargšą, iškamuotą ir perkamuotą Londoniško šurmulio ir atrakcijų, pavaišinsim čiburėkais, pasikalbėsim, išsikeiksim, parūkysim, pasikarstysim stogais, gal filmą pažiūrėsim... Susirinkom visi, susėdom į autobusiuką, pasigarsinom muziką ir išvažiavom į kelią. Visų nuotaika buvo pakili. Jau po pusvalandžio, įkyrėjus garsiai muzikai, pradėjom tartis, kada ir kur vėl susibėgam. Pradėjom derinti laiką. Pradėjom kalbėti apie merginas, krepšinį, atostogas, studijas/darbą/keliones. Kažkas pasakė nešvankų anekdotą, kažkuris priminė filmo "Zero" pirmąją dalį ir pasiūlė būtinai pažiūrėti ir antrąją. Pūkelis pradėjo snūduriuoti nuo veiklos trūkumo, o aš, priremtas prie sienos turėjau prisipažinti, kas ir kaip vyksta mano šeimyniam gyvenime. O to - visiškai nenorėjau. Visų pirma todėl, kad šie draugai, ši aplinka - netiko tokiai akistatai, visų antra - visiškai nenorėjau apie tai kalbėtis, nenorėjau dalintis visu tuo, ką patyriau, visų trečia - nebuvau tikras, kad jie supras. Bet, ir taip mygstas, ir anaip, galop išspaudžiau, kad taip, mes pora, taip, vestuvių dar nenusimato ateity, taip, suiaždėję, taip, antras mėnuo jau, deja, ne, apie tai aš nekalbėsiu.
Visiškai nemalonu, kai tave narsto po kaulelį. Bet, ne mane vieną šitaip išdarkė, kitiems, taip pat kliuvo panaši dalia. Tik kiti, negu kaip aš, nemekeno, o tiesiai šviesiai pasakė kas ir kaip. Labiausiai nustebino paslapčių svoris ir nusiimtos kaukės. Vienas serga, antras gydosi, trečias, "padaręs" vaiką, priverstas tuoktis... Aušvydas apie mus pasakė šitaip : "Liūdnoji kronika jūs esat". Ir to pakako, kad būtų išjungta muzika ir dabar jau visi, imtų kalbėti apie tai, kas vyksta čia ir dabar.
Kai kas, nusisuko, išsitraukė mobiliuosius ir parodė draugių/žmonų nuotraukas, filmuotus vaizdelius, perskaitė žinutes nuo jų.
Rūtenis tyljo, tylėjo, o paskui, atkišo mobilųjų man. Žinutėje buvo parašyta : "Kartais man trūksta tavęs", o po šių trijų žodžių - Josios vardas.
Tada ir užsimaniau namo. Sakau, žinot, man reikia namo, mano draugei negera. Serga ji. (Blefavau taip lengvai, taip natūraliai, nė sąžinė neamtelėjo) . Kažkas iš vyriškių pritarė man, kažkas taip pat užsimanė namo, kažkam reikalai. Visi kaip vienas susižvalgėm ir nusijuokėm.
Turbūt, kelionė tebuvo pretekstas pabūti visiems kartu, o paskui, taikingai išsiskirti, rankose laikant čiburėkus ir pusiau nugertus mineralinio butelius. Alų ir cigaretes kažkas priglaudė. Turbūt, iki kito karto.
Hm.
[ Visos teisės į šį kūrinį yra saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šio įrašo personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis. ]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą