Pirmadienio pirmadienis.

Pirmadienis, rugsėjis 21, 2009 Laikas 18:19.
Pakeista Pirmadienis, rugsėjis 21, 2009 Laikas 22:21.

Kartą gyveno Ji.

Ji mėgo rankose sukinėti telefoną, spaudinėti tuos spalvotus mygtukus ir žiūrėti, kaip ekranėlyje atsiranda skaičiai arba raidės. Ji krykštaudavo kaip maža mergaitė, bandydavo jausmus įgarsinti rankų judesiais ir veido mimika. Dėl to, jos nešiojama spalvota kepurė, su vos besilaikančiu bumbulu, nuolat smukdavo jai ant akių, ir paslėpdavo jas po stora kepurės medžiaga. Ir kas kart, kai taip atsitikdavo, ji nenusiimdavo kepurės nuo galvos, tik tankiai mirksėdavo ir klausdavo, ar per kepurės medžiagą matosi, kaip juda jos blakstienų šepetukai. Draugai juokdavosi ir tvirtindavo, kad matosi, nors iš tikrųjų – nieko nesimatydavo. Jos kepurė kelis centimetrus pasislinkdavo į priekį, ir paslėpdavo jos nosį. Draugai ir vėl juokdavosi. Jiems atrodė viskas juokinga, kas buvo susiję. Ji juokingai vaikščiodavo, vis pasišokinėdama, juokingai gerdavo karštą arbatą irpapūtusi lūpas ir pūsdama orą – darydavo arbatoje bangeles, norėdama sustiprinti neseniai matyto filmo apie audrą, įvaizdį, juokingai sužvairuodavo akimis, norėdama biologijos mokytojai parodyti zuikį, kurį matė vasarą, kaime, ji juokingai šypsodavosi, o kreivi priekiniai dantys – padarydavo ją savotiškai simpatišką, nors, jos simpatiškumą užgoždavo jos keistumas. Ir jos vardas buvo juokingas, primenantis bandeles – Agota. Draugai šifruodavo jos vardą šitaip : bandelė su aguonomis.

Agota, arba bandelė su aguonomis visada gerdavo daug arbatos. Žalios, juodos, raudonos, melisų, aviečių stiebų, žemuogių lapų, ramunėlių, liepžiedžių, mėtų, kmynų, meškauogių, citrinų. Dažniausiai, prie arbatos jinai pasigardžiuodavo sausainiais su razinomis arba džiovintų obuolių skiltelėmis. Išgėrusi arbatos, ji nušlepsėdavo į savo kambarį, pasiimdavo iš palovės gaublį ir spalvotu pieštuku pasižymėdavo vietas, kuriose jau spėjo pabuvoti : Afriką, Indiją, Grand Kanarijos salą, Šiaurės ašigalį, Zimbabvę, Tailandą, Tokiją, ir tada, kai šias vietas sužymėdavo ir dar pirštu apvedžiodavo, išsitraukdavo kitą pieštuką ir apvesdavo tas šalis, kurias norėtų aplankyti : Afriką, Indiją, Grand Kanarijos salą, Šiaurės ašigalį, Zimbabvę, Tailandą, Tokiją, o tada, užsimerkusi durdavo pirštu į gaublį ir bandydavo, pasikliovus tądieninėmis koordinatėmis , surasti pasaulio pakraštį.

Agota buvo keista. Žiūrėdavo į save veidrody ir negalėdavo nuspręsti, kaip ji keista : labai keista ar tik truputį keista? O gal, jai tik pasirodydavo, kad ji keista? Nuo tokių minčių, ji užsinorėdavo pasikalbėti su kuo nors. Čiupdavo telefoną ir kalbėdavo. Pasakodavo kaip ji jaučiasi, ką ji matė, ką spėjo užuosti ir kokios nuojautos ją kankina. Ką sapnavo pirmadienį arba antradienį, ji pati tiksliai nežinojo, kada paskutinį kartą sapnavo, todėl tik dar labiau susipainiodavo. Bet ji kalbėdavo ir kalbėdavo, kol nebeturėdavo nieko pasakyti. Tada, prisikišdavo savo telefoną prie krūtinės ir liūliuodavo jį. Ji kalbėjo pati su savimi, tik, nerasdama priežasties tam padaryti, ji pasiimdavo telefoną ir apsimesdavo, kad turi draugę arba draugą, su kuriuo arba kuria kalbasi.

Agota jausdavo vieniša. O kai esi ir keista, ir vieniša – tada nieko gero nelauk, taip sakydavo jai mama. Ir dabar, prisiminusi tuos mamos žodžius, Agota palindo po antklode ir daug daug daug kartų kartojo : „ Aš visai ne vieniša „. Bet, kuo ilgiau tai kartodavo, tuo žodžiai greičiau tapdavo panašūs į tiesą. Ir tada, arbata pradėdavo lipti skrandžio sienelėmis į viršų, ir tada, Agota rankomis uždengdavo burnąir nosį užsikimšdavo. Ir įsivaizduodavo, kad yra po vandeniu.


*

Mano mintys čia atrodo labai padrikos. Rašiau ir galvojau, kad turbūt, ir aš turiu tokią Agotą, auginu ją pas save ir vargo nematau. Tik nesu tokia arbatos degustatorė kaip jinai. Ir džiovintų obuolių neturiu, bet labai norėčiau.

O ko, manim dėta, dabar užsinorėtų Agota?


p.s.


Kai kuriuos dalykus reikia perskaityti tarp eilučių.

Gero jums likusio pirmadienio.