Pirmadienis, lapkritis 09, 2009 Laikas 19:20.
Pakeista Trečiadienis, lapkritis 11, 2009 Laikas 19:50.
Stovi namelis! Ant tele bim bam kojelės, žiūri vaikelis pro tele bim bam langelį!
O mano kambarys pripildytas muzikos. Dainuoja, rėkauja In Culto, plėšosi garsiausiai, o jiems iš paskos ir Keistuolių teatro vyrukai sutartinai šaukia ir dainuoja : " Rodyk ką moki ša la la la, nu tu parodyk ką moki ša la la la ". Ir visokie kitoie dainuoja ir garsiausiai plėšosi, drebindami visas mano mintis prilpusias prie kaukolės pagrindo. Ačiū Dievuliui, kad šiandien jau pirmadienis!
Nesvarbu, kad šiandien beveik nieko doro neveikiau, kad varnas gaudžiau per istoriją, per matematiką viską rašiausi, per istoriją bandžiau susitelkti ir nepamiršti datų, kurios jau visą savaitę laikosi įsikibusios mano galvos, paskui valgiau skanų a le vaflinį pyragą Agotos (bendravardės juk) su karamele, paskui užhipnotizuota ir pakylėta klausiausi Mačernio eilėraščių ir kitokių gražių pasakojimų apie jį patį. Mano mokytoja pati geriausia, ji bet ką galėtų išmokyti pamilti lietuvių kalbą, ir viską, kas susiję su ją! Ji mano lietuvių kalbos guru. Asmenybė. (m m ) O kaip ji deklamavo Mačernį, pasikeitė jos veido išraiška, ji prisiminė savo kursekę, jos kavalierių 'Landsbergiuką' ir padeklamavo Mačernio eilėraštį : "Aš laimingas esu - laimingesnio pasauly nėra.." ir aš deklamavau sau po nosimi kartu kiek prisimenu, tik nuotrupas šio eilėraščio. Bet buvo tokia fantastika! Jei ji įgarsintų visus skaitomus eilėraščius, jos įgarsintų eilėraščių cd būtų klausomiausias mano.
Na, o paskui sekė anglų pamoka, mokytojos įspūdžiai apie Egiptą, labai juokingai papasakoti ir dvi fizikos. Ir namo, ir nieko įdomaus, ir namai, ir kvailos kaimynių fizionomijos. Eina peklon! Na, pirmadienis tik ir tebuvo pirmadienis.
Kažkaip, pasijuntu šiek tiek vieniša. Ima toks noras dauguma žmonių tiesiog suvirti į uogienę, kokius kotletus iš jų iškepti , o liežuvius prkibdyti jiems prie gomūrių. Nežinau iš kur tas nepakantumas pas mane atsirado, bet jis tiesiog atsirado, sužydėjo ir neieškosiu dalgio, kad jį patrumpinčiau, tegul auga, tegul taip būna, tebūnie šlakelis vienišumo pas mane, taip reikia. Nesvarbu, kad tas vienišumas atmiežtas nepakantumu.
Tiesiog taip norėtųsi gyventi šiek tiek paprastame pasaulyje, kuriame nebūtų žmonių, nebūtų žmonių kurie jaustų poreikį tiesiog kalbėti, bandyti rasti naujų temų su manimi ar dar kokios velniavos. Eikit po biesų jū snuo manęs. Prašau.
O visus kitus džekučius vertinu. Miliu miliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą