"Aviečių Uogienė " (3)

Sekmadienis, sausis 31, 2010 Laikas 11:28.
Pakeista Sekmadienis, sausis 31, 2010 Laikas 16:57.

L i l i j a n a :

Atrodo, būčiau galėjusi miegoti ištisą amžinybę – jokių sapnų, jokių naktinių irparyčiais ištinkančių, panašių į išpuolius prabudimų, jokių keistų nuojautų – gilus, klampus miegas.

Turbūt, pati geriausia naktis, kokią tik esu praleidusi. Na, jei sulaukus aštuoniolikos sustabilėjasapnai ir pagerėja jų kokybė – vertėjo to laukti ištisus septyniolika metų.

Jaučiu, kaip pakeitę kryptį, saulės spinduliai lėtai sėlina kojų pirštais, peršoka kelius ir šast – po drabužiais – įsitaiso bambos kauburyje ir šildo visą kūną. O šiluma klampi kaip medus – užsideda antras jos sluoksnis ir taip norisi, kad suskristų viso sodo bitės, suskristų, suskristų ...

- Lilijana, kelkis!

- Ką? Aš nieko nepadariau.

Mama juokiasi, nors kaktoje atsiradusios raukšlelės, primenančios traukinio bėgius, kuriais vasarą vaikščiodavome- tokius nelygius, bėgančius kažkur, o paskui, pačioje netikėčiausioje vietoje – išsišakojančius. Turbūt, ji mano, kad vakar gėriau, daug gėriau, aišku, atidariusi šaldytuvą nerado ikrų ir apsižvalgiusi, nerado tų savo šokoladinių saldainių su „šnapsu“, ir jeigu gerai iššniukštinėjo virtuvę, tai turėjo nerasti ir naminio vynelio. Jos kakta išsilygina, veide įsirėmina didesnio formato šypsena, o į būrį subėgusios raukšlelės, suteikia šypsenai rėmelius. Ir aš negaliu nuleisti akių nuo mamos – kuri davė kažką iš savęs, galbūt – nosį, galbūt – lūpas, galbūt –kojų pirštus, nes beveik viskas manyje – tėtis – plaukai, palaidi kaip laumės, bet besigarbanojantys, susiraitę, susipynę tarpusavyje, kažkoks velušynas; akys – didelės, visada išsigandusios mėlynos spalvos, tik pas tėvą – jos kibirkščiuoja, mainosi, žaidžia šešėliais.

Mama kraipo galvą, išpučia žandus, bet kaktoje – nebėra traukinio bėgų.

- Ko taip žiūri į mane? – trumpam suklūsta ji ir prigula greta manęs. Tada, prikiša sau prie nosies plaukų kuokštą ir uosto.- Nejaugi smirdžiu? – suklūsta.

- Ne, - nusišypsau. – Prisimeni, anksčiau vaikščiodavom traukinių bėgiais, - mama linkteli – tai aš tavo kaktoje pamačiau tuos bėgius.

- Tais bėgiais, ir traukinėja važinėja, mažute.

- O koks dabar nuvažiavo?

-Pas tavo babuką, į Liepaičius.

- O kada mes ten važiuosim? – pasiremiu ant alkūnių ir žiūriu į mamos kaktą, kaip kokio ženklo laukdama dar vienos raukšlelės.

- Galbūt, kitą savaitę.

- Mamukai! – strykteliu nuo žemės. – O aš galiu ir viena su Milda važiuoti, juk tikrai galiu, o tu atvažiuosi paskui.

- Edmundas jau išvažiavęs pas babuką, padeda ten su darbais, tai ko tau ten maltis ir maišytis? Ir dar su Milda...

- Bet aš myliu Mildą, mes draugės.

- Aš suprantu, suprantu. Žinai, kelkis geriau ir eik praustis, pasikalbėsim paskui apie tai.

Mama nusiuntė mane į vonią. Dušas. Nedrąsiai peržengiu vonios ribą, įkeliu koją, paskui antrą, nusikabinu nuo sienos dušo žarną (?) , atsuku vandenį. Srovės lašiukai, varva nugara, papteli ant užpakalio, ir nurieda koja žemyn. Daug lašiukų. Paskui juos – laša ir mintys apie Mildą.

Nemanau, kad kažką dariau ne taip. Pirmas bučinys yra kažkas ypatingo. Nes bijai suklysti, bijai, kad barkštels dantys ir paskui, kažkas juoktis pradės už nugaros, arba bijai, kad nieko nebus. Na, neįsižiebs ta kibirkštėlė, nesinorės bučiuotis tol, kol lūpas sutrauks mėšlungis, nebus to ypatingo KAŽKO. O Milda nėra blogas variantas. Ji buvo labai švelni, ir viskas buvo taip natūralu. Aš nepabūgau, netgi, norėjosi, pakartoti viską iš naujo, bet ar aš teisingai mąstau? Ar man pridera taip galvoti apie savo draugę, kuri išgėrė ir nutarė pasilinksminti, kad jei jau aštuonioliktas, tai aštuonioliktas su trenksmu!

- Lilijana, eik iš vonios, susiraukšlėjai jau turbūt, gana. Lipk, lauk, ar girdi?

- Mamukai, aš tuoj, palauk biški.

- Sakau, lipk lauk iš ten, o įsiveršiu vidun ir padarysiu iš tavęs paskenduolę Verutę.

- Veronika, ji buvo, mama.

-Koks skirtumas. Jei neateisi į virtuvę po dešimties minučių, užsuksiu vandenį. Įspėju.

- Gerai, mamukai.

Išlipu iš vonios. Vanduo varva, srūva manimi lyg ankstų pavasarį, kai išsilieja upės į krantus ir šlaitu garma žemyn – o aš jaučiuosi tokia murzina, susipainiojusi tarp savęs. Ir jaučiu tiktai, kad nuo tokių minčių – geriau nepasidarys.