šeštadienis, vasaris 13, 2010 Laikas 21:02.
Pakeista Antradienis, kovas 02, 2010 Laikas 21:25.
Rytas.
Niekada nemaniau, kad žiemą gali būti rūkas. Tiksliau, niekada nemaniau, kad žiemą gali ištikti rūkas. Toks tirštas, kad primena pieno plutelę ant sriubos, kurią verda mano močiutė ir kurios, nepakęsdavau darželyje.
Pieno pluta apsivijusi aplink šaukštą, pieno pluta dengianti sriubą, pieno plutą primenantis rūkas, kuris, savo tirštumu menkai tenusileidžia kisieliui, kurį kažkodėl mėgstu. Ypač, spanguolių.
Rytas. Rūkas. Šerkšnu apaugę medžiai, krūmai, stogai, kaminai, net ir tie, pagauti įkvėpimo, dabinasi šerkšnu ir pozuoja, aukštai iškėlę savo kaklus. Tad, kuo aš prastesnis? Užsiropštęs ant kėdės, atidarau langą, atsisėdu ant palangės susikryžiavęs kojas, o tada, išsitraukęs iš kišenės cigaretę, prisidegu ją. Pūčiu dūmus tiesiai dievuliui į langus, ir neatsilikdamas nuo mados, šerkšniju, šerkšniju...
- Ką tu čia dabar sumąstei? – įlekia į virtuvę Karolina, susisiautusi į savo chalatėlį ir sustoja tarpdury. – Uždaryk langą, ar visai pakvaišai?
- Aš noriu šerkšnyti, mieloji! – išdainuoju balses ir persisveriu per langą. Atrodo, galėčiau ištiesti rankas ir pakilti į tą dangų apsitraukusį pieno plutelės rūku ir plūduriuoti jame. Ir visiškai galėčiau nesibaiminti šerkšnotų medžių, stogų, kaminų. Jie vis tiek neįstengs pradurti dangaus, kad ir labai norėdami.
- Tu pakvaišai, visiškai, - konstatuoja faktą ji ir skubiais žingsniais, nususipyrusi šlepetes, ropščiasi ant palangės, greta manęs ir dviem pirštais suėmusi pasiūlytą cigaretę, grakščiai, su jai vienai būdinga elegancija, prisikiša ją prie lūpų ir užsirūko. O paskui, išmeta nuorūkos likučius į sniegą ir pasilenkusi, dar žvelgia, kaip nuorūką gęsta.
- Tai, ką, užsiropštei man kompaniją palaikyti? – paklausiu ir prisiglaudžiu prie jos krūtinės. – Man gera girdėti, kaip tavo širdis plaka. Keista, bet tada įsivaizduoju tuos kraujo ratus, apie kuriuos mokiausi mokykloje, didįjį ir mažąjį.
- Mažas keistas vaikas tu esi, - lyg konstatuodama diagnozę atsako ši ir nuo palangės šokteli žemyn. – Gana, papokštavom ir uždarom langą. Einam miegoti.
- Bet jau rytas! Pažiūrėk kiek daug šerkšno, kiek daug dangaus čia! To net tu negali aprėpti, negali, Karolina...
- O ar man reikia tiek daug? Man užtenka tiek, kiek turiu dabar. Turiu tave, katiną, stogą virš galvos, mašiną, darbą. Ir esu labai laimingas žmogus. Na, lipk žemyn, persišaldysi dar.
- Aš tuoj, duok minutę dar man.
- Et, - numoja ji ranka, apsigobia savo chalatu ir išeina, palikdamas duris atviras.
O aš žvelgiu pro langą ir kvėpuoju rytu. Jaučiu, kaip oro prisipildo plaučiai, kaip žvarbsta rankos nuo pirmojo šį rytą vėjo gūsio ; jaučiu, kaip šerkšno pagaliukai krenta nuo šakų ir kaip melodingai tas kritimas atsiskleidžia, kai tyla tokia klampi kaip kad rūkas.
- Ei! – į virtuvę įsiveržia Karolina ir viską sugadina. Staiga, sucypia mašinos stabdžiai, kažkas pasisveikina, nusispjauna, atsikrenkštęs, maukteli katė, suloja šuo, vėl sucypia mašinos stabdžiai.
- Einu, brangioji mieloji, einu, - sakau ir ropščiuosi nuo langės, uždarau langą ir ilgesingai žiūriu, kaip vėjas, draiko rytinį rūką lyg skalbinius kaimynės balkone.
Še tau ir po rytinės magijos. *
[ Visos teisės į šį kūrinį yra saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šio įrašo personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis. ]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą