Penktadienis, vasaris 12, 2010 Laikas 18:10.
Pakeista Pirmadienis, vasaris 15, 2010 Laikas 23:34.
- Ką veiksim šeštadienį? – paklausė besidažydama prieš veidrodį ir veidrodyje matydama tiek mano, tiek savo atvaizdus, švelniai šypsojosi.
- Kurį šeštadienį? – suglumau aš.
- Na, rytoj ...
- Aaaa ... Tą šeštadienį. Hm. O ko tu norėtum?
- Aš rytoj važiuosiu pas draugę, žinai, ji išteka, ir rytoj bus mergvakaris! Tu nieko prieš?
- Ne, viskas gerai, - atsakiau, nes niekada jai nieko nedraudžiau, o kelionė pas drauges, man atrodė savaime suprantamas dalykas. Bet, pamatęs, kaip ji nuleidžia akis ir šypsena dingsta, susivokiau ir greit viską pabandžiau pakeisti. – O klausyk, kada rytoj išvažiuosi?
- Turbūt, kad apie vienuoliktą, nes kol nuvažiuosim, susiruošim... Žinai, kiek daug laiko tai užima, - ji nusijuokė nenatūraliai ir skėstelėjo rankomis.
- Tai vadinasi, kad papusryčiauti galėsim abu? – tai išgirdusi ji iš kart pagyvėjo, akys tik suspindo ir pripuolusi, pabučiavo į skruostą, o paskui, megztinio rankogaliu, šiurkščiai perbraukė per skruostą, kad nuvalytų lūpų blizgį.
- Džiaugiuosi, kad bent kelioms valandoms galėsiu tave pasisavinti ir išvyti iš tavo galvos tas mintis apie tavo drauges, kurios per daug vietos užima.
- Tu pavydi? – paklausė ji besiaudama batus.
- Ne. Tik manau, kad tavo draugės – tau ne pora, - ji nusijuokė, o prieš išeidama, kumštelėjo šonan.
Penktadienio nemėgstu todėl, kad iš kart po jo, ateina tas nejaukus šeštadienis, kurį turiu užpildyti meilės žodžiais, meilės veiksmais, meilės žaidimais, meilės žaisliukais, meilės gėlėmis. Antraip, tarp mūsų atsiranda jos draugės, kurios tokios banalios, kad pilkumas tiesiog nuo jų varva. Ir jos tiesiog neįsivaizduoja, kad šeštadieniai gali būti kitokie, nebūtina tik šeštadieniais savo draugę stebinti pusryčiais į lovą, tik šeštadieniais jai dovanoti gėles, ir tik šeštadieniais, susilieti į vieną žmogų, turintį dvi sielas.
Kartą bandžiau joms paaiškinti apie kasdienę rytų magiją, besisūpuojančią ant užuolaidų karnizo, ir nusileidžiančią anksti, rytais, kai sapnuojam vieną sapną abu. Kaip nekeista, likau nesuprastas. Atseit, negalima kiekvieną mielą dieną lepinti žmogaus pusryčiais į lovą ar gėlėmis, nes antraip, tai jai gali pabosti, nors, aš ir taip jai neįdomus (o tiksliau joms), ir man dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Ir panašiai.
O aš tebedarau tai, kas man malonu. Pusryčiai į lovą, ankstyvas kavos puodelis virtuvėje ir gėlės, šokoladas ir bandelių dienos virtuvėje, pasivažinėjimai su šiukšliniais maišais po užpakaliu, nuo kalniuko, sekmadieninės maudynės vonioje, dainos, šokiai su šluotomis priešais televizorių ir amžini apsipirkimai, žadantys didžiausias avantiūras ir gerą nuotaiką.
Kai tokie maži dienų fokusai susideda į krūvą, atrodo viskas tada taip nerealu, taip stebuklinga, kad net kvapą užima. Ir kai atsitinka, tada jaučiuosi pakylėtas, jaučiuosi toks nuostabus ir geras žmogus, kad net ateitis nebebaugina.
Ir aš turiu norą. Mano noras toks paprastas, toks primityvus. Aš tenoriu, kad kiekviena diena įrodytų jai, kaip gera gyventi ir koks nuostabus pasaulis būna, kai ne tik myli, bet ir jautiesi mylimas. Turbūt, tai mylinčio žmogaus misija.
Reikia ruoštis rytojui. Nusipirkti šokolado, papuošimų tortui, tų visokių spalvotų mažų rutuliukų, kakavos ir suslėpti viską tai, kad jinai, grįžusi iš darbo, to nerasto nė vienoje spintelėje. Antraip, Valentino dienos šokoladiniai lietiniai, bus atidėti iki pirmadienio vakarienės.
Skanaus.
[ Visos teisės į šį kūrinį yra saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šio įrašo personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis. ]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą