šeštadienis, kovas 06, 2010 Laikas 12:01.
Pakeista Sekmadienis, kovas 07, 2010 Laikas 20:43.
Savaitgaliais žmonės ne eina, o sėlina gatvėmis. Vilkdami koją už kojos, kliūdami už šaligatvio plytelių, slydinėdami ant išmestų ant gatvės celofaninių maišelių, jie vaikšto susikabinę rankomis, žiūri į medžius ir mato juos jau su pumpurais, apaugusiais lapais, ištirpusiop sniego balose mato kaip Baltijos jūroje sukasi baltaburiai laiveliai, o bendrabučių žaidimo aikštelėse, žiūrėdami į tuščias smėlio dėžes - šypsosi vienas į kitą žiūrėdami ir mato saulės nuauksintus paplūdimius ir į smėlio kopas - tuoj tuoj nersiančią saulę.
Savaitgaliais, aš lakstau paskui Pūkelį po gatves, jausdamas, kaip tuoj pamesiu botus, jei nesustosiu laiku.
Tą savaitgalį, lūkuriuodamas šuns, besislapstančio už medžių ir galvojančio, kad esiu jo ieškoti, galėjau įkvėpti pavasario, kai pro šalį eidama mergina, garsiai besiklausydama muzikos - šokio žingsnelio ėjo, tada šoktelėjo ir apsisukusi, vėlei ėjo, kaip ėjusi. Jinai garsiai niūniavo, kartais, tarstelėdavo vieną kitą dainos žodį ir vėl, usžsivajojusi žingsniavo tolyn, į miesto gilumą.
Girdėjau kaip jos batuose žliugsi vanduo. Kaip marga skarelė plazda aplink jos paltuką, o palaidi plaukai, vėjo pagauti - plazda į tas dideles ausines ant jos galvos. Nesu įsitkinęs, ar ji girdėjo, kaip vidury balos aš trypčioju šokio žingsneliu, kaip niuniuoju, kaip šaukiu šunį, kaip dangumi plaukia sunkiasvoriai debesys, kaip vėjas šukuoja medžius... Ji ėjo, muzika ją vedė.
Grįžęs namo, radau Karoliną dainuojančią ir besisukinęjančią virtuvėje su šluota rankoje. Ji dainavo klaikiu rusišku akcentu kažkokią seną, rusišką baladę ir labai žavingai šypsojosi.
- Tai, ką , ar aš graži namų šeimininkė? - paklausė ji ir iš prjiuostės kišenės išsitraukė kavos pakelį 3in1. - Specialiai tau palikau, nes žinau, kad su savo apetitu nesusidorosiu ir pakelį pakavojau prijuostėje. Tai, kas man bus už tai?
- Hm. Išvirsiu sriubos?
- Rūgštelynių!
- Pavasarinės sriubos, - atitariau jai ir šyptelėjau.
- ..ak mylimas pavasari manęs jau neberasi! - vėlei niuniavo ji.
Persirengiau, pasipuošiau švaria, balta prijuoste ir stojau prie virtuvės fronto su ta mintimi : "O gal gi, kažkas išeis".
.. o mylimas pavasari amnęs jau neberasi..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą