Laba diena,
Šiandien truputį sunku sudėlioti mintis. Tikrai ne dėl to, kad vėjas laksto šuorais lauke, o paskui įsibėgėjęs bando įlėkti kambarin ir jokios užuolaidos jam ne kliūtis, tikrai ne dėl to, kad vakar vakare, kai pilnatis plūduriavo oranžinėje, man obuolienę primenančioje migloje, o jos šešėlyje lakstė traukiniai, žadėdami lietų, kurio nei vakare, nei šiandien dar nesulaukiau, ir jau tikrai ne dėl to, kad namie kvepia rudeniu, vasaros užsandarinimu, nes namiškiai marinuoja agurkus (o širdyje laksto praeitos vasaros prisiminimai ir kvepia laumių magija), viskas dėl kažko kito, ko negaliu įvardyti žodžiais. Arba nenoriu.Nors, vakarykštis vakaras buvo vienintelis išskirtinis vakaras mano vasaroje. Dievaž, tai taip keista sakyti, o ypač dabar, kai vasara eina į rudenį, o internete pilna pasakojimų ir kodinių žodžių : „puikiausia vasara, geriausi prisiminimai, meilės vasara“ ir panašiai. Bet taip jau yra ir man visiškai ne gėda tai pripažinti, nors truputį ir nesmagu, nes eilinį kartą neturėsiu ką papasakoti, o tik dar kartą visą kaltę suversiu savo intravertiškui būdui ir asmenybei, kuri užsispyrusi laikosi savo ir nesikeičia. Nors tikrai reikėtų.
Vakar, kai sesuo pasiūlė eiti pasivaikščioti – aš sutikau. Iš pradžių buvo gan nejauku, kalba nesirišo, žodžiai buvo lyg į vatą suvynioti, kaip ir visos kitos emocijos. Ji kalbėjo apie ratus, aš – apie batus ir iš šono turėjo atrodyti, kad susišnekame, nors turbūt, per daug laiko praėjo, kai paskutinį kartą nuoširdžiai kalbėjomės, dalinomės savo įspūdžiais, kurie neapsiribojo vien josios pasakojimais ir mano pritariamu juoku, kuris vis būdavo nustelbiamas žodžiais : „Nustok žvengt kaip arklys“. Vakar, taip pat buvau tildoma : „Nustok šaukt ant viso kaimo“, nors aš kalbėjau įprastu tonu, nepakėlusi balso ir stengiausi palaikyti pokalbį, kalbėti, nors ir jaučiausi lyg truputį atsilikusi ne tik nuo gyvenimo, bet ir nuo savęs pačios ir mintyse, dažniau norėjosi pabūti vienai, nei būti šalia jos. „Mes per daug skiriamės“ – kaip užsuktos kartodavom tiems, kurie rasdavo mumyse panašumų, (nors ir slapta džiaugiausi jais) ir galop tai tapo tiesa – mes tokios skirtingos, kokie tik skirtingi tegali būti žmonės, gyvenantys tarpgalaktinėse planetose ir nieko apie vienas kitą nežinantys.
Vieną akimirką pagalvojau, kad būtų smagu, jei turėtume kažką daugiau bendro, o neapsiribotume tuo, jog gyvename viename kambaryje, po vieno namo stogu ir kartais dalinamės daiktais. Būdama šalia jos – jaučiuosi daug laisviau, nes ant jos tarsi neoniniu parkeriu užrašyta : „MAN VISKAS GALIMA“ ir visi tai pamatę – sutinka su tuo. Ji tokia laisva, nepriklausoma ir tai įkvepia keistis, įkvepia pokyčiams, naujiems darbams ir naujoms mintimis, kurios užsilieka daug ilgiau, nei kartais man norėtųsi.
O aš jaučiuosi nuo kelių – sumedėjusi. Kartais nė pati nesuprantu, kas man trukdo susirasti naujų draugų, įsilieti į naują kompaniją, pamėginti kažką naujo, paeksperimentuoti, galop atsipalaiduoti ir duoti valią ne tik mintimis popieriuje, bet ir darbams realybėje. Nežinau, kokiam slibinui turėčiau nukirsti galvą, kad jos nustotų ataugti po tris naujas vietoj nukirstosios.
Kartais, kai pasineriu į savianalizę, randu tiek daug įvairių kompleksų, kuriuos pati sau įskiepijau, kalbėdama apie žmones, kurie mane stebina, kuriais aš žaviuosi, kuriais norėčiau sekti, bet nesiekiu, pati nesuprasdama kodėl taip yra.
Nors, jaučiuosi esanti pakankamai stipri, tas jausmas atrodo lyg kažkoks eilinis išsigalvojimais, kai jausmus slepiu po knygomis, kai fazė : „man viskas gerai“ – tampa jau norma, kai turėčiau kažką daryti vietoj to, kad sėdėčiau prie kompiuterio ir lyg kokio išganymo laukčiau reklamos, kuri skelbtų : „mes galime tau padėti“, bet kaip žmonės gali man padėti, jei aš pati negaliu ir nemoku sau padėti?
