Nežinau ar esu pasiruošusi sutikti pavasarį. Stebiu kaip gėlės virtuvėje, ant palangės, mano pačios rankomis persodintos, atskirtos ,laistytos ir prižiūrėtos išleidžia naujus lapelius, kurių švelniai žalia spalva primena ką tik gimusią žolę po liepos šešėliu. Matau, kaip jos svyra į saulės pusę, atsukdamos jai savo žiedų pumpurus, kurie po kelių savaičių taip garsiai sprogs, kad kaimynai sunerimę pradės žvilgčioti pro langus, tikėdamiesi, kad jau pasaulio pabaiga. Galbūt, toks garsus sprogimas pažadins ir mane paryčiais, sudrebins mano vidų, sielą. Galbūt, per kalnų nugaras nuvilnys sniego lavina...
Taip pat stebiu, kaip nenorom, vos vos leisdamas šaknis, pavasariui ir visiems gamtos dėsniams priešinasi svogūnas, kuris piktybiškai neauga, nežaliuoja ir atgyja tik pūstelėjus vėjui, kuris lyg uodegą paskui save atsineša ir sniegą. O aš grūmoju svogūnui pirštu ir sakau : „Prieš gamtą nepapūsi, brangusis“. Turbūt, iš didelio pykčio, jis ims ir supūs man ant tos pačios palangės, ant kurios gėlės stiebiasi į saulę ir krauna žiedus.
Mano gėlės, kaktusai nutrūktgalviškai puola į pavasarį, nė nežinau kuo jie vadovaujasi, bet pavasarį jie kažkaip girdi. Ir aš nepaliauju stebėtis, kad viskas čia taip gražu, reikalinga, norima.
O aš ir toliau nežinau ar esu pasiruošusi sutikti pavasarį. Nežinau ar noriu jį kalbinti, su juo koketuoti. Nežinau ar noriu, kad jis būtų šalia manęs ir apgobęs mano mintis žaliai pražydusiais debesimis – klaustų kas man atsitiko. Bet tvirtai galiu pasakyti, kad jam mano mintys nė motais. Jis vis tiek ateis, pražys, sužydės, sulapos, pradžiugins mėtų daigeliais braškių lysvėje, gražiu gražiu, iš kvapų nuaustu laukimu, melisomis kvepiančiu nerimu ir dvejonėmis, alyvomis pražydusia mamos suknele, kurią mielai pasisavinčiau ir įdėčiau į eilėraštį, kurį noriu parašyti.
Tai tiek. Skanios arbatos ir gerų minčių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą