Antras laiškas Jolantai

Skanių pietų! (nesugalvojau kaip pradžioje parašyti : „laba diena“ ar „skanūs pietūs“, todėl iš šių dviejų pasisveikinimų išvedžiau vieną, nuo neįpareigojantį, bet gan neblogai skambantį! (sun) )Birželio mėnesį buvau pasiekusi visišką išsisėmimo ribą – visut viską išrašiau vienam žmogų, ir tai paskutinis laiškas siųstas tam žmogui – buvo jau ketvirtas (o gal penktas?) ir aš nusprendžiau nuleisti garą (nors sąsiuvinyje paslėpiau vienos vakaro „darbą“ skirtą tam pačiam žmogui) ir palaukti to žmogaus atsako. Bet tomis retomis akimirkomis, kai pasišnekučiuojam per skypę, gaunu vis gerų žodžių apie tai, kaip tas žmogus džiaugiasi mano makulatūra, ir man taip gera pasidaro! O toks geras jausmas išauga trigubai, nes aš siųsdama laiškus – nelaukiu kada jie sugrįš pas mane atgalios. Niekada nesiteirauju, kaip jie, kiek jau žodžių parašyta, bet kažkodėl žmonės vis skuba užsiminti, kad „jau pradėjau atsakinėti“ arba pradeda teisintis : „neturiu laiko, minčių“. Aš jiems sakau, kad man tai visiškai nesvarbu, juk nebudžiu per naktį prie savo pašto dėžutės ar prie paštininko namų slenksčio... Man didesnį džiaugsmą sukelia kito žmogaus džiaugsmas, o ypač tada, kai jaučiu/žinau, kad ir pati prie jo esu prikišusi nagučius!Taigi, birželio mėnesį išsisėmusi ir visut viską atidavusi vienam žmogui (nors, dar liko truputis ir kitiems), dar spėjau pasiknaisioti savyje, suprasti ir net savu kailiu patirti, koks kartais gyvenimas gali būti neteisingas, bet paskui, jis stengiasi kompensuoti savo neteisybes mažais džiaugsmais, kuriuos arba pastebi, arba nepastebi (patartina tik neišsinarinti akių tų mažų stebuklų beieškant). Ir viena iš keturių birželio savaičių buvo tokia klaiki, kad net atėjus pirmadieniui negalėjau patikėti, kad jinai pagaliau baigėsi, nes kažkoks neaiškus šešėlis kėblino pas ją dar kurį laiką. Bet dabar – jau liepa! Net lengviau atsipūsti galiu, nes gėris dalinamas mažomis kruopelėmis, ašarų beveik nėra, o tas gaivališkas, vasaros karščio neišgąsdintas ir nesugadintas džiaugsmas – didelis. Nors manau (ir tikiu), kad visa tai įtakojo ramybė ir pasitikėjimas savimi, pasauliu, gera pranašaujančiais ženklais, aplinkinių ramybe ir poilsiu. Ir ne tik kad nesinori, o ir nebereikia sau ir kitiems kartoti, kad „gyvenimas yra gražus“ – kai šį jausmą išjauti fiziškai, žodžiai tampa nebereikalingi. Nors, man vis dar keistoka, kai žmonės, kad esi laiminga ir džiaugiesi pasauliu, ima ir paklausia : „kodėl?“, nors to visiškai nereikia. Tai lyg maža, asmeninė paslaptis, kurią užsiauginau savo širdies šiltnamy ir man dėl to beprotiškai gera ir visiškai nesvarbu, kad neinu per visus namus šūkaudama, kad man gera. Aš tai jaučiu, todėl šį jausmą pasisavinu ir leidžiu jam po mažą trupinėlį sunktis iš savęs. Gal tai ir sulaiko mane nuo aštresnio nei įprastai žodžio ar kitokių veiksmų?Dabar pagalvojau (besiklausydama šios muzikos : http://www.youtube.com/watch?v=iCaPno7QChY ), kad atėjus liepai, praėjus mėnesiui po mokyklos baigimo, birželis buvo lyg koks ne itin malonus prisiminimas, liudijantis, kad pagaliau viskas pasibaigė JOJE ir mamos kartoti žodžiai : „..pamatysi, viskas bus gerai, pabaigsi mokyklą, nebebus tų ten visokių... „ – pradeda pildytis. Mokykla jau baigta, greit sužinosiu, į kokį universitetą įstojau ir galėsiu sau džiaugtis gyvenimu, nematydama ir laisva valia apsimesdama, kad nepažįstu 99 procentų savo klasės draugų. Tinkamai išlaukusi, galiu pasimėgauti tokia mintimi, duodama sąžinei teisybės karamelių, kuriomis maitino ir mane pačią.Tiesa labai paprasta – mokykla man nebuvo toji vieta, kurioje jaučiausi laiminga labai labai labai, joje nebuvo ir daug žmonių, kurie man patiko, tą galiu drąsiai sakyti, nes žinau, kad daugiau nei pusei žmonių – niekada nepatikau, nes buvau savimi. O būdama savimi – jaučiau tokią galią, vos ne privilegiją ir turėjau apsauginį burbulą nuo visų, net kelias drauges turėjau, o visiems kitiems tebuvau : „pasipūtusi ir šalta, pasimetanti esanti labai protinga“. Nors, žinai, kur slypėjo visas mano protingumas? Knygose, kurias skaitydavau per pamokas, kurios man būdavo visiškai neįdomios. Dėl to mokytojai manęs kartais nė nepastebėdavo, o paskui per klasę nuvilnydavo juoko banga, atseit, kokia tu pilka, tavęs niekas nepastebi. Bet man tai būdavo gerai, nesinorėdavo man afišuotis, svarbu, kad manęs niekam neprireikdavo, kai būdavau užsiėmusi skaitymu. (sun) Nors, kai manęs prireikdavo – aš visada būdavau čia pat, o kai sugalvodavau pasiafišuoti – visi visi VISI tai matydavo, regėdavo ir išgirsdavo. Niekaip negaliu susivaldyti nesijuokus, nes tai būdavo bemaž geriausias dalykas (po kavos gėrimo ceremonijos valgykloje).
Nors, „paskutinio skambučio“ metu ir braukiau ašarą (ir net ne vieną, tuo nustebindama save, draugus ir išgąsdindama geriausią draugę, kuri prašė arba nusiramint, arba jinai taip pat verks ir žinant, kokia jinai stačiokė ir sarkastiška – tai padarė įspūdį!), o grįžusi namo, sukūriau padėkos laiškus labiausiai mėgstamoms mokytojoms (prieš savaitę, dar sugebėjau dar vieną išspausti ir ne tokį sentimentalų kaip aną. Tad, apibendrindama galiu pasakyti, kad, nors mokykla ir nebuvo mano mėgstamiausia vieta paskutinius ketverius metus, būtent per paskutiniuosius metus suvokiau kas esu ir ko noriu. O tai, nors ir neverta aplodismentų yra pagirtina (net!) .O jau vakaras. Net vakaras! Ehtartartar. Burgzt. Ir ačiūdievui, kad jau vakaras.

Jolantai - nuo Germantės. (22:10 h) (2010 07 17)