Pirmadienis, gegužė 24, 2010 Laikas 19:49.
Pakeista Antradienis, gegužė 25, 2010 Laikas 18:13.
"Hey Jude, don't say goodbey, take a sad song and make it better! " The Beatles - Hey Jude.
*
- Varysi su mumis penktadienį pas A. į sodybą?
- Ne, nenoriu.
- Tai kodėl dabar? Paskutinis kartas, kai švenčiam visa klasė ir šiaip.
- Nenoriu, tikrai.
- Tai mūsų bijai?
- Ne, nebijau.
- Tau tau ne lygis su mumis švęst?
- Aš neskirstau žmonių pagal tai, lygis ar ne lygis man su jais bendraut.
<>
Vis dėlto, atsiranda žmonių, kurie pirmadienį sugadina. Kurie bando išprovokuoti kvailam ginčui, o paskui - sukuria tūkstantį ir vieną pasaką apie kažką, ko nė nebuvo ir būti negali. Ir nuotaika lygi minus dviem, ir šiaip. Po tokių dalykų pradedu savy ieškoti minusų, požymių, pigmetinių dėmių ant veido, randų ir apgamų, kuri mane išskirtų iš kitų ir neleistų turėti vienokių ar kitokių dalykų. Ir susileidžiu kaip prakiuręs balionas - plaukioju savo seilių baloj - rieda ašaros kaip pupos valgant koldūnus ir norisi išsipasakoti kam nors, kas pritartų mano gyvenimo tiesoms ir leistų pasijusti ne tokiu asocialiu žmogumi, kokiu kartais jaučiuosi. Ir tada - įsikiša vidinis balsas, kurio raginama išvardinu savo pliusus, kalbėdama monologą : taip, aš esu aš, daug apsiskaičiusi, protinga, turinti platų akiratį, turinti draugų, turinti laiškus, pašto dėžutę, kepanti blynus kai to įsigeidžia širdis, garsiai dainuojanti, kai liūdna ir kai linksma, nesidrovinti ašarų ir nebijanti emocijų proveržių, kurie kartais nustebina net mamą, svajojantį apie literatūros daktarės laipsnį, amžinai sudeginanti kiaušinienę, gerianti žalią arbatą, verkianti, kai žiūriu "Gladitorių" ar "December boys", besididžiuojanti savo principais, kad ir kokie jie būtų absurdiški, tikinti šviesesniu rytoju, šokoladu ir gamta. Ir norinti pakeisti pasaulį, nusiskusti galvą ir ant tapeto parašyti laiškus žmonėms, kurie artimi man.Po tokio monologo, vertė kaip mat pakilo, ašaros išdžiūgo, koldūnai buvo suvalgyti, o arbata - išgerta.
Neneigiu, norėtųsi kartais jausti bendrystę su žmonėmis, bet kažkas kužda į ausį, kad dar - žmonės ne tie, ne ta kompanija, ne tie gėrimai, ne ta vieta. Todėl aš laukiu ir tikiuosi kažko gero, kaip visada, nes kad ir kas nutiktų - tą gėrį susikursiu pati.
p.s. Reda,Gėjau Tu! - su tavimi mielai sugerčiau vyno parke ir surūkyčiau cigaretę prie Dvaro. Ir ledų suvalgyčiau už mus abi, nes tu laikaisi dietos. Va. Tik palauk, laiko turim dar daug!
p.p.s.s. The Beatles - Here comes the Sun!
Pakeista Antradienis, gegužė 25, 2010 Laikas 18:13.
"Hey Jude, don't say goodbey, take a sad song and make it better! " The Beatles - Hey Jude.
*
- Varysi su mumis penktadienį pas A. į sodybą?
- Ne, nenoriu.
- Tai kodėl dabar? Paskutinis kartas, kai švenčiam visa klasė ir šiaip.
- Nenoriu, tikrai.
- Tai mūsų bijai?
- Ne, nebijau.
- Tau tau ne lygis su mumis švęst?
- Aš neskirstau žmonių pagal tai, lygis ar ne lygis man su jais bendraut.
<>
Vis dėlto, atsiranda žmonių, kurie pirmadienį sugadina. Kurie bando išprovokuoti kvailam ginčui, o paskui - sukuria tūkstantį ir vieną pasaką apie kažką, ko nė nebuvo ir būti negali. Ir nuotaika lygi minus dviem, ir šiaip. Po tokių dalykų pradedu savy ieškoti minusų, požymių, pigmetinių dėmių ant veido, randų ir apgamų, kuri mane išskirtų iš kitų ir neleistų turėti vienokių ar kitokių dalykų. Ir susileidžiu kaip prakiuręs balionas - plaukioju savo seilių baloj - rieda ašaros kaip pupos valgant koldūnus ir norisi išsipasakoti kam nors, kas pritartų mano gyvenimo tiesoms ir leistų pasijusti ne tokiu asocialiu žmogumi, kokiu kartais jaučiuosi. Ir tada - įsikiša vidinis balsas, kurio raginama išvardinu savo pliusus, kalbėdama monologą : taip, aš esu aš, daug apsiskaičiusi, protinga, turinti platų akiratį, turinti draugų, turinti laiškus, pašto dėžutę, kepanti blynus kai to įsigeidžia širdis, garsiai dainuojanti, kai liūdna ir kai linksma, nesidrovinti ašarų ir nebijanti emocijų proveržių, kurie kartais nustebina net mamą, svajojantį apie literatūros daktarės laipsnį, amžinai sudeginanti kiaušinienę, gerianti žalią arbatą, verkianti, kai žiūriu "Gladitorių" ar "December boys", besididžiuojanti savo principais, kad ir kokie jie būtų absurdiški, tikinti šviesesniu rytoju, šokoladu ir gamta. Ir norinti pakeisti pasaulį, nusiskusti galvą ir ant tapeto parašyti laiškus žmonėms, kurie artimi man.Po tokio monologo, vertė kaip mat pakilo, ašaros išdžiūgo, koldūnai buvo suvalgyti, o arbata - išgerta.
Neneigiu, norėtųsi kartais jausti bendrystę su žmonėmis, bet kažkas kužda į ausį, kad dar - žmonės ne tie, ne ta kompanija, ne tie gėrimai, ne ta vieta. Todėl aš laukiu ir tikiuosi kažko gero, kaip visada, nes kad ir kas nutiktų - tą gėrį susikursiu pati.
p.s. Reda,Gėjau Tu! - su tavimi mielai sugerčiau vyno parke ir surūkyčiau cigaretę prie Dvaro. Ir ledų suvalgyčiau už mus abi, nes tu laikaisi dietos. Va. Tik palauk, laiko turim dar daug!
p.p.s.s. The Beatles - Here comes the Sun!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą