Labas vakaras ,Meluoju. Dar ne vakaras. Dar tik vakaro pradžia, kai saulė tingiai ridinėjasi įkaitusiais stogais, šoka apsikabinusi laibakaklius kaminus (lyg kabareto šokėja), o debesys trinasi savo pūkuotas nugaras į elektros stulpus, išdidžiai bestovinčius vidury laukų (gal debesų draiskanos, tai tie pavėluoti pūkeliai, besisūpuojantys voratinklio penklinėse? ). Net keista ir galvoti, kad jau vakaras, kai šiluma vis dar alsiai tvoskia į nugarą, o vėjas kūlversčiais įgriūna į kambarį pro atvertą langą, ir patikėk, jokios užuolaidos jo nesulaiko. O dar tas saldinių obuolių kvapas ..! Kiekvieną kartą, kai nueinu į sodą, prieinu prie saldinės obels, matau, kad jos šakos nusėtos geltonšoniais obuoliukais (ir obuoliukai, ir pati obelis man kažkodėl primena Kalėdinę Eglutę ir ant jos šakų besisupančius spalvotus, blizgančius bumbulus) ir pagalvoju apie obuolių pyragą ar obuolienę ant storai atpjautos batono riekės su šaltu pienu. Bet, net ir tokias mintis nustelbia viena, nežinai iš kur išdygusi mano sieloje – aš beprotiškai noriu įamžinti saldinių obuolių kvapą ! Kad ir kaip besisukinėčiau aplink obelį, nors ir dešimt kartų fotografuočiau kiekvieną obuoliuką atskirai – kvapo nepajėgčiau įamžinti. Nei rašydama, nei piešdama, nei fotografuodama. Ir tai taip nuvilia, kad net giliai, kažkur paširdžiuose nuduria nemalonus skausmas – štai toks didelis noras pas mane gyvena !Žinoma, galėčiau pasistengti tai aprašyti, suvyniodama įvairias asociacijas į sakinius, minčių konstrukcijas, bet tai nublanktų, o ir susimauti dar kartą nenoriu. Bet jei kas nors manęs paklaustų, ką man primena saldiniai obuoliukai, per daug negalvodama (nors, gal šiek tiek užsisvajodama) pasakyčiau, kad vasarą. Ne maudynes Dubysoje, obuoliukų karą su kaimynais, tyžtančius ledus ir jų balutėse besiskandinančias muses, bites, skruzdėles, net ir žiogus (!), o šlapiais snukiais, šiurkščiais liežuviais, meilės, dėmesio prašančias karves, prisvilusiais kraštais katilą, kuriame viriau obuolienę, mano pirmąjį raugintų agurkų užkalbėjimą, kai susisupusi į mamos sijoną, prietemai sugalvojus foną, skyniau serbentų, vyšnių lapus, krapų šakeles, viską ploviau po šalto vandens čiurkšle (už lango dainavo pilnatis!), pasistačiusi didelį, geltoną katilą vidur virtuvės – kalbėjau užkeikimus mintyse ir jaučiausi tokia laisva, tokia nepriklausoma, tokia laiminga! – tai man yra vasara – laisvė, magija, dilgčioti (pasimėgavimas) .
Ši vasara dar tik pradeda skleistis, dienomis, kaip įnoringa karalaitė (daug jaukiau skamba, nei princesė) lepindama karščiu, alpuliu, o vakarais paberdama iš dangaus žaibų konfeti ir lietaus. Ir aš niekaip negaliu apsispręsti - mano dienos ar mano naktys geresnės šią vasarą? Rašau laišką, kurį kažkam dedikuoju. Gal sau pačiai? O gal kitai Germantei, kuri dar nepatyrė nervinio drebulio, savigraužos ir saviplakio sindromo, kurią noriu įspėti ir supažindinti pamažu su tuo kliūčių ruožu, kuris vadinasi itin skambiai – “beveik suaugusiosios gyvenimas”.
Labai norėčiau Germantę apdrausti nuo visut visko, kas dar bus, supažindinti ją su tomis mintimis, kurios dar tik aplankys ją , su tom įžvalgom, kurios aplankys sapnuose ir privers stebėti ženklus, laukti gerumo aguonų, kurios sužydi sapnuose ir kvepia užmaršties magija. Labai to norėčiau. O parodyti kiek turiu ! Kokį didelį pasaulį atradau pati ir kokis didelis jis man atrodo kiekvieną kartą, kai nusiimu akinius, slidinėjančius nuo nosies, užsimerkiu ir įsivaizduoju save, tokią nuoširdžiai melancholišką, saujoje laikančią avietes, o po pažastim – dar vieną laišką. Nuo kažko. Bet, ar apsaugodama ir supažindindama ją su viskuo kas dar tik laukia ir kviečia, nepadarysiu iš jos vitrinos manekeno? Aš bandau susikaupti ir įsivaizduoti, kas, be manęs pačios, galėtų skaityti šiuos laiškus. Mintyse dėlioju veido bruožus lyg žaisdama pūzlėmis , vis neapsispręsdama, vaikinas ar mergina labiau tiktų? O gal abu?
Gal, kol dar mano vaizduotė tebežaidžia dėliodama detales, man viską reikia palikti taip, kaip yra, o parašius jubiliejinį laišką – įteikti tai mamai? Pastaruoju metu, ji man labai daug padeda. Nors, pati ieško paramos, supratimo ir užuojautos, neparodydama šių jausmų stygiaus, iš jų pastato man pastogę, užkuria ugnį ir išverda šiltos arbatos, o paskui priglaudžia prie krūtinės ir tikėdama daug labiau, nei atrodo, sako, kad viskas bus gerai. Ir aš ja tikiu. Nes tokie nuoširdūs, atviri, iš meilės pasakyti žodžiai – atsispindi jos darbuose, kuriuos ji daro kiekvieną dieną. Nesvarbu, šukuojasi palukus, plauna indus, maišo sriubą, žaidžia televizoriaus pulteliu, patogiai įsitaisiusi ant sofos, burnoja dėl netvarkos virtuvėje, ar giria gražiai sušukuotus plaukus – jin tai daro su tokia meile, kuri būdinga tik mamoms, kurios viską daro dėl vaikų, o dabar … Pastaraisiais mėnesiais, aš jau nebe jos dukra, josios užvadėlis, kaip jinai su ironijos nata balse, vadindavo mane, kai niurzgėdama ir dejuodama eidavau į daržą ir iš to pykčio, svogūnų lysvėje palikdavau kas penktą svogūną neišrautą, aš jau didelis žmogus.
Dideliu žmogumi jinai mane pavadino per aštuonioliktąjį gimtadienį, žinodama, kad prieš akis laukia dvylikta gimnazijos klasė, egzaminai, ateities kūrimo planai … Gal jinai ir neklydo mane šitaip pavadindama, bet teturėjau tik “Didelio žmogaus” kontūrus, kurie priminė mano pačios šešėlį, kuris visada su manimi; turėjau tik kontūrą ir vis dar buvau tuščiavidurė. Bet, per šių metų pusmetį, daug kas pasikeitė, gal net tapau žmogumi, nusipelniusi šio – “Didelio žmogaus” – statuso? O viskas prasidėjo labai paprastai – aš užaugau. Sutvirtėjo mano kiautas, kuriame gyvenau aštuoniolika metų, pabandžiau atsiverti kitiems, nebrukdama savo nuomonės, bet josios ir neslėpdama, kaip ir pažiūrų ar išankstinių nuostatų, dėl kurių pati save ir tarkavau, nors, savaime aišku, ir toliau dariau tą patį. Pasistengiau būti nuoširdi : juokiausi nuoširdžiai iki ašarų, pykau nuoširdžiai iki ašarų, ginčydavausi užsispyrusiai, klausiausi kiekvieno žmogaus, kuris norėjo būti IŠKLAUSYTAS IR SUPRASTAS, pradedant istorijos aptarinėjimu su Benu ant suoliuko, dainuojant gimtadienines, estradines papliauškas per anglų kalbos pamokas su Reda, aptarinėjant sekso žaidimų preliudijas prieš fiziką su Reda, Benu, Gabriele ir Greta ar vienumoje, valgyklos fone geriant kavą, dalinantis knygų įspūdžiais ir šokoladiniais saldainiais prieš istorijos pamoką su Inga, kamantinėjant Vaidą apie prietarus, vaiduoklius, sapnus, klausantis Linos šokių kronikos iš Dianos lūpų, besidalyjant saldainiais per matematiką su Diana, Kristina, Lina ir Laima. Aš buvau nuoširdi!
Taip pat nuoširdžiai liūdėjau, graudenausi per Paskutinio Skambučio šventę, nedalyvaudavau matematikos pamokoje, o žiūrėdavau kur pro langą, skaitydavau per biologiją ar lietuvių kalbą, neatlikinėdavau lietuvių kalbos namų darbų, persodinau gėles rusų kalbos kabinete, laksčiau per keturis aukštus su valytojos šluota ir grindų škurliu kartu su Laura, užkandžiavau per literatūros pamokas su Gabriele, šokdavau makarenos šokį su Reda prieš istorijos pamokas ar prašydavau meilės prieš biologiją. Nepaprastai džiaugiuosi, kad žmonės pastebėjo mano nuoširdumą, bet labiau nusivyliau tuo, kad jie mano tylėjimą, palaikė pasipūtimo, arogancijos ženklu. Mielai tai suversčiau savo intravertiškam būdui, bet užvis mieliausiai, norėčiau, kad esantys greta žmonės pasistengtų būti kantrūs ir pažvelgti į mane truputį kitaip, kaip kad ir aš į juos žvelgiu : neprašydama nieko daugiau, tik kantrybės ir jie pamatys, kad nesu aš tokia jau užsispyrusi, šalta it ledo kubelis ar besislepianti už knygų stirtos. Žmonės, kurie mane pažįsta ilgiau, žino, kad nesu aš tokia jau beviltiška? Aš – nuoširdžiai melancholiška asmenybė. Ir tuo didžiuojuosi!
Aš tokia tokia tokia tokia tokia ir anokia anokia anokia anokia anokia ir dar tokia tokia tokia vat tokia tokia tokia tokia. Ar tai ne vienas iš pagrindinių egoizmo ženklų? Aš (ir vėl AŠ!) esu šiek tiek bailė, man trūksta ryžto, drąsos, žinių, nuovokos. Nemoku aš ir anekdotų pasakoti, mano juokeliai juokingi tik man pačiai, kartais nesu iki galo atvira, nuoširdi ir tikinti ne tik savimi, Dievu (Kuriam vakar sakiau, kad niekada gyvenime Juo nebetikėsiu(Dievuliau,atsiprašau labai)), esu šiek tiek prietaringa, gyvenanti iliuzijų pasaulyje, nors, profilaktiškaii vis grįžtu į žemę, turiu daug svajonių, bet nepakankamai drąsos ir ryžto, kai jas įgyvendinčiau (vėlei, drąsos ir ryžto stoka), abejinga, egoistiška, mizantropiška nihilistė, neatidi, neatlaidi, susiskaudinusi iki širdies gelmių, leidžianti skruostais riedėti ašaroms lyg pupoms dėl įvairių niekniekių, mėgstanti mokyti kitus ir nepakanti aplinkiniams, netvarkinga, besivaikanti kitų idealų, minčių, svajonių (vis dar stengiuosi nuo šito atprasti!), besiginčijanti įkyriai iki paskutinio sakinio ir net nuginčijusi kitą žmogų – nesijaučianti lyg laimėtoja.
Kartais laikanti save už trumpo pavadžio, kartais įkyriai prašanti dėmesio, pramogų, meilės, bet taip pat retai atsilygindama tuo pačiu kitiems žmonėms. Drėbianti už nugaros kritiką su pamokslautojai būdinga arogancija ir pašaipa, nors akis nuleidžianti kiekvieną kartą sutinkant tą patį žmogų.
Šerianti laukimu save ir laukianti kažkokių stebuklingų vaistų, lyg kokios panacėjos nuo visų ligų – nuo savo ydų.
Nors ir žinau, kad turiu gerąją savo pusę, kartais manyje vyrauja tokia disharmonija, kad noriu nusišauti ne su durų rankena, tikrai ne su ja...
Bet dabar jau vakaras.
Viliuosi, kad vėsus vakaras nesikarstys stogais, kaminais, medžių viršūnėmis ir užuot žaidęs lauke, įslinks į mano kambarį ir atneš tokį patį ramų miegą, kaip ir vakar : be jokių sapnų, neaiškių, net klaidžių nuojautų, baimių ir nereikalingo nerimo. Labai to norėčiau. Bet, nesupyksiu, jei viskas bus šiek tiek kitaip. Pakentėsiu.
2010 m. liepa 24 d. (19:04)
Ši vasara dar tik pradeda skleistis, dienomis, kaip įnoringa karalaitė (daug jaukiau skamba, nei princesė) lepindama karščiu, alpuliu, o vakarais paberdama iš dangaus žaibų konfeti ir lietaus. Ir aš niekaip negaliu apsispręsti - mano dienos ar mano naktys geresnės šią vasarą? Rašau laišką, kurį kažkam dedikuoju. Gal sau pačiai? O gal kitai Germantei, kuri dar nepatyrė nervinio drebulio, savigraužos ir saviplakio sindromo, kurią noriu įspėti ir supažindinti pamažu su tuo kliūčių ruožu, kuris vadinasi itin skambiai – “beveik suaugusiosios gyvenimas”.
Labai norėčiau Germantę apdrausti nuo visut visko, kas dar bus, supažindinti ją su tomis mintimis, kurios dar tik aplankys ją , su tom įžvalgom, kurios aplankys sapnuose ir privers stebėti ženklus, laukti gerumo aguonų, kurios sužydi sapnuose ir kvepia užmaršties magija. Labai to norėčiau. O parodyti kiek turiu ! Kokį didelį pasaulį atradau pati ir kokis didelis jis man atrodo kiekvieną kartą, kai nusiimu akinius, slidinėjančius nuo nosies, užsimerkiu ir įsivaizduoju save, tokią nuoširdžiai melancholišką, saujoje laikančią avietes, o po pažastim – dar vieną laišką. Nuo kažko. Bet, ar apsaugodama ir supažindindama ją su viskuo kas dar tik laukia ir kviečia, nepadarysiu iš jos vitrinos manekeno? Aš bandau susikaupti ir įsivaizduoti, kas, be manęs pačios, galėtų skaityti šiuos laiškus. Mintyse dėlioju veido bruožus lyg žaisdama pūzlėmis , vis neapsispręsdama, vaikinas ar mergina labiau tiktų? O gal abu?
Gal, kol dar mano vaizduotė tebežaidžia dėliodama detales, man viską reikia palikti taip, kaip yra, o parašius jubiliejinį laišką – įteikti tai mamai? Pastaruoju metu, ji man labai daug padeda. Nors, pati ieško paramos, supratimo ir užuojautos, neparodydama šių jausmų stygiaus, iš jų pastato man pastogę, užkuria ugnį ir išverda šiltos arbatos, o paskui priglaudžia prie krūtinės ir tikėdama daug labiau, nei atrodo, sako, kad viskas bus gerai. Ir aš ja tikiu. Nes tokie nuoširdūs, atviri, iš meilės pasakyti žodžiai – atsispindi jos darbuose, kuriuos ji daro kiekvieną dieną. Nesvarbu, šukuojasi palukus, plauna indus, maišo sriubą, žaidžia televizoriaus pulteliu, patogiai įsitaisiusi ant sofos, burnoja dėl netvarkos virtuvėje, ar giria gražiai sušukuotus plaukus – jin tai daro su tokia meile, kuri būdinga tik mamoms, kurios viską daro dėl vaikų, o dabar … Pastaraisiais mėnesiais, aš jau nebe jos dukra, josios užvadėlis, kaip jinai su ironijos nata balse, vadindavo mane, kai niurzgėdama ir dejuodama eidavau į daržą ir iš to pykčio, svogūnų lysvėje palikdavau kas penktą svogūną neišrautą, aš jau didelis žmogus.
Dideliu žmogumi jinai mane pavadino per aštuonioliktąjį gimtadienį, žinodama, kad prieš akis laukia dvylikta gimnazijos klasė, egzaminai, ateities kūrimo planai … Gal jinai ir neklydo mane šitaip pavadindama, bet teturėjau tik “Didelio žmogaus” kontūrus, kurie priminė mano pačios šešėlį, kuris visada su manimi; turėjau tik kontūrą ir vis dar buvau tuščiavidurė. Bet, per šių metų pusmetį, daug kas pasikeitė, gal net tapau žmogumi, nusipelniusi šio – “Didelio žmogaus” – statuso? O viskas prasidėjo labai paprastai – aš užaugau. Sutvirtėjo mano kiautas, kuriame gyvenau aštuoniolika metų, pabandžiau atsiverti kitiems, nebrukdama savo nuomonės, bet josios ir neslėpdama, kaip ir pažiūrų ar išankstinių nuostatų, dėl kurių pati save ir tarkavau, nors, savaime aišku, ir toliau dariau tą patį. Pasistengiau būti nuoširdi : juokiausi nuoširdžiai iki ašarų, pykau nuoširdžiai iki ašarų, ginčydavausi užsispyrusiai, klausiausi kiekvieno žmogaus, kuris norėjo būti IŠKLAUSYTAS IR SUPRASTAS, pradedant istorijos aptarinėjimu su Benu ant suoliuko, dainuojant gimtadienines, estradines papliauškas per anglų kalbos pamokas su Reda, aptarinėjant sekso žaidimų preliudijas prieš fiziką su Reda, Benu, Gabriele ir Greta ar vienumoje, valgyklos fone geriant kavą, dalinantis knygų įspūdžiais ir šokoladiniais saldainiais prieš istorijos pamoką su Inga, kamantinėjant Vaidą apie prietarus, vaiduoklius, sapnus, klausantis Linos šokių kronikos iš Dianos lūpų, besidalyjant saldainiais per matematiką su Diana, Kristina, Lina ir Laima. Aš buvau nuoširdi!
Taip pat nuoširdžiai liūdėjau, graudenausi per Paskutinio Skambučio šventę, nedalyvaudavau matematikos pamokoje, o žiūrėdavau kur pro langą, skaitydavau per biologiją ar lietuvių kalbą, neatlikinėdavau lietuvių kalbos namų darbų, persodinau gėles rusų kalbos kabinete, laksčiau per keturis aukštus su valytojos šluota ir grindų škurliu kartu su Laura, užkandžiavau per literatūros pamokas su Gabriele, šokdavau makarenos šokį su Reda prieš istorijos pamokas ar prašydavau meilės prieš biologiją. Nepaprastai džiaugiuosi, kad žmonės pastebėjo mano nuoširdumą, bet labiau nusivyliau tuo, kad jie mano tylėjimą, palaikė pasipūtimo, arogancijos ženklu. Mielai tai suversčiau savo intravertiškam būdui, bet užvis mieliausiai, norėčiau, kad esantys greta žmonės pasistengtų būti kantrūs ir pažvelgti į mane truputį kitaip, kaip kad ir aš į juos žvelgiu : neprašydama nieko daugiau, tik kantrybės ir jie pamatys, kad nesu aš tokia jau užsispyrusi, šalta it ledo kubelis ar besislepianti už knygų stirtos. Žmonės, kurie mane pažįsta ilgiau, žino, kad nesu aš tokia jau beviltiška? Aš – nuoširdžiai melancholiška asmenybė. Ir tuo didžiuojuosi!
Aš tokia tokia tokia tokia tokia ir anokia anokia anokia anokia anokia ir dar tokia tokia tokia vat tokia tokia tokia tokia. Ar tai ne vienas iš pagrindinių egoizmo ženklų? Aš (ir vėl AŠ!) esu šiek tiek bailė, man trūksta ryžto, drąsos, žinių, nuovokos. Nemoku aš ir anekdotų pasakoti, mano juokeliai juokingi tik man pačiai, kartais nesu iki galo atvira, nuoširdi ir tikinti ne tik savimi, Dievu (Kuriam vakar sakiau, kad niekada gyvenime Juo nebetikėsiu(Dievuliau,atsiprašau labai)), esu šiek tiek prietaringa, gyvenanti iliuzijų pasaulyje, nors, profilaktiškaii vis grįžtu į žemę, turiu daug svajonių, bet nepakankamai drąsos ir ryžto, kai jas įgyvendinčiau (vėlei, drąsos ir ryžto stoka), abejinga, egoistiška, mizantropiška nihilistė, neatidi, neatlaidi, susiskaudinusi iki širdies gelmių, leidžianti skruostais riedėti ašaroms lyg pupoms dėl įvairių niekniekių, mėgstanti mokyti kitus ir nepakanti aplinkiniams, netvarkinga, besivaikanti kitų idealų, minčių, svajonių (vis dar stengiuosi nuo šito atprasti!), besiginčijanti įkyriai iki paskutinio sakinio ir net nuginčijusi kitą žmogų – nesijaučianti lyg laimėtoja.
Kartais laikanti save už trumpo pavadžio, kartais įkyriai prašanti dėmesio, pramogų, meilės, bet taip pat retai atsilygindama tuo pačiu kitiems žmonėms. Drėbianti už nugaros kritiką su pamokslautojai būdinga arogancija ir pašaipa, nors akis nuleidžianti kiekvieną kartą sutinkant tą patį žmogų.
Šerianti laukimu save ir laukianti kažkokių stebuklingų vaistų, lyg kokios panacėjos nuo visų ligų – nuo savo ydų.
Nors ir žinau, kad turiu gerąją savo pusę, kartais manyje vyrauja tokia disharmonija, kad noriu nusišauti ne su durų rankena, tikrai ne su ja...
Bet dabar jau vakaras.
Viliuosi, kad vėsus vakaras nesikarstys stogais, kaminais, medžių viršūnėmis ir užuot žaidęs lauke, įslinks į mano kambarį ir atneš tokį patį ramų miegą, kaip ir vakar : be jokių sapnų, neaiškių, net klaidžių nuojautų, baimių ir nereikalingo nerimo. Labai to norėčiau. Bet, nesupyksiu, jei viskas bus šiek tiek kitaip. Pakentėsiu.
2010 m. liepa 24 d. (19:04)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą