Sekmadienis, kovas 21, 2010 Laikas 13:20.
Pakeista Antradienis, kovas 23, 2010 Laikas 19:51.
Į akis pradėjo kristi tai, kad su dažnu pykčio priepoliu, į paviršių išsiveržia ir ašaros, kurios ėsdamos skruostų odą, kartu nuėda ir pykčio likučius ant veido. Hm.
Bet kartais būna ir šiek tiek geriau. Tikrai.
Grįžo mamukas namo. Gavom fotoaparatą, kvepalų, kremų ir šiaip visko po biškelį. Net džiaugsmo buvo rūšiuojant saldainius atsisėdus virtuvėje ant žemės ir galvojant apie kitus gerus dalykus. Nors, turbūt, kad daugiau galvojau apie blogus dalykus, geruosius ignoruojant.
O ta gražia proga, kad jinai jau namie, mūsų namai pilni žmonių, muzikos, maisto, garų ir susierzinimo. Tegirdžiu, kaip mama šaukia : "Nieko nespėju, nieko nespėju, nieko nespėju aaaa", o pasižiūrėjusi per patį ir pamačiusi, kad jinai kabina užuolaidas, šmurkštelėjau į virtuvę r nugriebiau šaltų užkandžių ir pasičepsėdama net sumurkiau iš džiaugsmo, pagalvodama, kad geriausia per visus tuos šurmulius namie yra tai, kad slapta gali nugriebti maisto ir juo paskanauti negalvodama apie pasekmes. Tikrai tIkrai.
O šiaip, aš nemėgstu šurmulio. Nemėgstu svečių, vaišių, nemėgstu jų pokalbių, juoko, dalijimosi senais senais kaip pasaulis prisiminimais, nemėgstu ir muzikos, kurios jie klauso. Nemėgstu ir tų akimirkų, kai jie pradeda kalbėti apie mane.
Nemėgstu.
Man reikia atskiros nišos. Aš visiškai nesupykčiau, jei tėvai sumanę ir pamąstę, kad aš vis tiek ensu naudinga jokiam pasisėdėjime, mane izoliuotų nuo visų. Net būčiau jiems dėkinga.
- Tavęs nestebina tavo šaltumas?
- Man nepatinka tas šaltumas, kartais norėčiau būti šiek tiek daugiau jautresnė.
- Geriau nenorėk.
Pralietas ašarų kiekis - visiškai neproporcingas patirtoms emocijoms - jų per daug per daug. Atrodo, kad girdžiu kaip manyje jos dainuoja : "...tavęs per daug, tavęs per daug, per daug ..." O pagalvojus apie kavą, mano skrandis susitraukia ir padaro žagarėlio "špygutę", o aš vis tiek noriu jos. Ir balto šokolado. *
O kaip gyvenate jūs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą