Sekmadienis, balandis 11, 2010 Laikas 10:45.
Pakeista Antradienis, balandis 13, 2010 Laikas 19:08.
Neatsiprašysiu. Neprivalau atsiprašyti už tai, kad buvau savimi. Jei atsiprašyčiau, tai prilygtų atsiprašymui, kad šiandien lijo, o aš nesugebėjau padaryti taip, kad debesų sangrūdos danguje - išsiskirstytų vos tik jam pamojus ranka"- mintys tarpusavyje diskutavo, plyšavo mano galvoje nesutapus nuomonėms, o aš sėdėjau balkone, jo megztinio rankovėmis glostydama kavos puodelį ir žiūrėdama, kaip ilgėja obels šešėlis sode. Jaučiausi taip, lyg bandyčiau save įtikinti likti su juo ir toliau vaidinti, kad be jo globos - neįstengiu savarankiškai gyventi ir egzistuoti kaip asmenybė. Jo manyje buvo per daug.Tą žinojo ir jis pats, bet toliau skatino likti su juo, pabrėždamas, kaip man turėtų būti gera žinoti, kad visada galiu jam paskambinti. Lyg telefonas galėtų paglostyti pečius, išvirti kavos po pietų, kai grįžtu į jo namus ir patenkinti minimalų poreikį jaustis mylimai.
Mintyse dar kartą sau pažadėjau, kad jokiu būdu neatsiprašysiu. Tik susirinksiu daiktus, pasiimsiu iš spintelės kavos pakelį ir išeisiu aukštai pakėlusi galvą. Ir vėlei būsiu savimi, ir mama neberikės klausti : "Kiek dar pečių apverksi?".
-Aš išeinu, - pasakiau sustojus virtuvės tarpdury ir nusivilkau jo megztinį.
- Lyg niekur nieko?
- Aš neprivalau atsiprašyti už tai, kad buvau savimi, - grikštelėjau dantimis.
- NESIKABINĖK.
- Ir įdomiai tu vadini tą buvimą savimi. Na, bet jei dar kartą tau šaus į galvą išlėkti pažinti pasaulio su dar vienu nepažįstamu vaikinu - prašom. O jei jų pritrūks - parašyk man, atsiųsiu kitų numerių.
- Bjaurybė.
Ir išėjau, tyliai užverdama jo namų duris, kurie ir vėl tiktai jam vienam priklauso. Išėjau ne pakėlusi galvą, o nuleidusi ją, kad paskui galėčiau ją pakelti ir išvysti JO dviratį ir tą blankią, strazdanomis nusėtą šypseną, kurią lydėjo žodžiai : "Gal pavežėti?" .
Pakeista Antradienis, balandis 13, 2010 Laikas 19:08.
Neatsiprašysiu. Neprivalau atsiprašyti už tai, kad buvau savimi. Jei atsiprašyčiau, tai prilygtų atsiprašymui, kad šiandien lijo, o aš nesugebėjau padaryti taip, kad debesų sangrūdos danguje - išsiskirstytų vos tik jam pamojus ranka"- mintys tarpusavyje diskutavo, plyšavo mano galvoje nesutapus nuomonėms, o aš sėdėjau balkone, jo megztinio rankovėmis glostydama kavos puodelį ir žiūrėdama, kaip ilgėja obels šešėlis sode. Jaučiausi taip, lyg bandyčiau save įtikinti likti su juo ir toliau vaidinti, kad be jo globos - neįstengiu savarankiškai gyventi ir egzistuoti kaip asmenybė. Jo manyje buvo per daug.Tą žinojo ir jis pats, bet toliau skatino likti su juo, pabrėždamas, kaip man turėtų būti gera žinoti, kad visada galiu jam paskambinti. Lyg telefonas galėtų paglostyti pečius, išvirti kavos po pietų, kai grįžtu į jo namus ir patenkinti minimalų poreikį jaustis mylimai.
Mintyse dar kartą sau pažadėjau, kad jokiu būdu neatsiprašysiu. Tik susirinksiu daiktus, pasiimsiu iš spintelės kavos pakelį ir išeisiu aukštai pakėlusi galvą. Ir vėlei būsiu savimi, ir mama neberikės klausti : "Kiek dar pečių apverksi?".
-Aš išeinu, - pasakiau sustojus virtuvės tarpdury ir nusivilkau jo megztinį.
- Lyg niekur nieko?
- Aš neprivalau atsiprašyti už tai, kad buvau savimi, - grikštelėjau dantimis.
- NESIKABINĖK.
- Ir įdomiai tu vadini tą buvimą savimi. Na, bet jei dar kartą tau šaus į galvą išlėkti pažinti pasaulio su dar vienu nepažįstamu vaikinu - prašom. O jei jų pritrūks - parašyk man, atsiųsiu kitų numerių.
- Bjaurybė.
Ir išėjau, tyliai užverdama jo namų duris, kurie ir vėl tiktai jam vienam priklauso. Išėjau ne pakėlusi galvą, o nuleidusi ją, kad paskui galėčiau ją pakelti ir išvysti JO dviratį ir tą blankią, strazdanomis nusėtą šypseną, kurią lydėjo žodžiai : "Gal pavežėti?" .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą