Gražią dieną, Jolanta!
Netyčia, visiškai netyčia, net labai spontaniškai, šis laiškas keliauja į Tavo el. pašto dėžutę! Viliuosi, kad jį perskaitysi, gal net turėsi ką pasakyti ir man!
Vakar, bevartydama senas fotografijas (nors toks jų ir senumas – du – trys mėnesiai, seniausios siekia tik metų atkarpą), radau tokių žmonių veidus, su kuriais manęs JAU niekas nebesieja. Ir tada per širdį lyg dilgėle kažkas perbraukė (gal reikėtų sakyti, kad ne kažkas, o būtent tie žmonės, kurių nebėra mano gyvenime?) ir tada balsiai teko ištarti tą tokią seną ir karčią tiesą – „suprantam tik tada, kai prarandam“. Ir suvokiau, kad dar turiu keletą neišnaudotų galimybių, keletą tikrai nuoširdžių, nuostabių žmonių, kurie paliko po pėdsaką širdy ir gyvenime, su kuriais nebendrauju (per savo pačios aplaidumą), ir tada, nedrąsiai pakėlė galvutę ir viltis ir paklausė : „o kodėl neparašius laiško ir nesulaikius tolstančio žmogaus silueto, kol dar ne per vėlu? (nes dažniausiai būna PER VĖLU). Todėl, šiandien, vos įsijungus kompiuterį, rašau laišką Jolantai, kuri man kažkada rašė : „....tu vis giri ir giri mano nuotraukos, nors jos niekuo neypatingos, geriau pagirtom užrašus po jomis...“.
Nes jaučiu, kad kažką pražiūrėjau. Gal ir pati kažko nepasakiau, nors ir mačiau KAŽKĄ, jaučiu (intuicija?), nes tada dar bijojau atvirumo, be to, kaip gali būti atvira su kitais žmonėmis, jei atvira nebūdavau net su savimi? Be to, kad ir kaip įdomiai, gražiai ir įdomiai klostėsi mūsų bendravimas laiškais, žinutėmis įvairiomis, aš vis dar negaliu pasakyti, kad pažįstu Tave (taip, taip, žinau, kad iki galo niekada negalima pažinti žmogaus), nežinau tokių paprastų, gal net buitinių dalykų : kokia mėgstamiausia Tavo spalva? Kokia mėgstamiausia Tavo arbata/kava? Kaip dažniausiai sveikiniesi su draugais? kam, skiri pirmenybę, kai sugalvoji atvirauti? Ką jauti rašydama tokius NUOSTABIUS dienoraščius? Apie ką dažniausiai galvoji? Ar turi mėgstamą filmą, dainą, vietą? Apie ką svajoji daugiausiai? Kur norėtum nukeliauti dabar, jei Tau kažkas pasiūlytų tokią vienetinę galimybę išvykti šįvakar? Ką dabar skaitai? Kiek turi draugų? Kokią smagiausią akimirką prisimeni iš paskutinio pasibuvimo su draugais? – matai? KIEK DAUG AŠ NEŽINAU. Nors, gal ir neturiu teisės taip iš kart imt ir užsiplėšt tiek daug? Nemėgstu šio žodžio, bet vis tiek jį pasakysiu – nežinau.
Dabar, kad ir kaip labai susikaupusi, nežinau ar galėčiau tvirtinti, kad Tu žinai apie mane bent šiek tiek. Su tais savo amžinais nutylėjimais prisidirbau kaip reikiant – nei su kitais atvira, nei su savimi. Metas viską ištaisyti, kol tai netapo pačiu blogiausiu mano įpročiu.
Aš esu šiek tiek skeptikė. Galbūt, net atžagri namuose ir visokia kitokia ir nesu patikli, kai pildau internete kokį testą apie savo asmenybės tipą. Kai vienas žmogus teiginio forma pateikė man klausimą : „tu turbūt intravertė“, greit į visagalį google.lt įvedžiau raktinį žodį „intravertas“ ir paspaudžiau kažkokia nuorodą, perskaičiau straipsnį ir užpildžiau testą (psichologinį, o tai atrodė šiek tiek rimčiau) pagal Jungą, kuriam, pasirodo reikia skirti apie valandą, nes turi viską apgalvoti, o aš – tik šakar makar ir užpildžiau jį per pusvalandį (gal mažiau laiko prireikė)(visada man taip – dažniausiai viską darau kiek greičiau nei įprasta ar to reikalauja taisyklės) ir man sako, kad aš INTJ tipo asmenybė. Iš pradžių, perskaičiau, viską atitinka lyg 95 % procentais. Dabar, praėjus nebeik metams, išsitraukiau sąsiuvinį, kur nurašiau visą litaniją apie INTJ tipą ir skaičiau net keltą kartų, linguodama galva, kaip viskas atitinka, vos ne 103 % ! Per paskutinius mėnesius, viskas tiek kartų keitėsi, tiek daug atsisijojo žmonių nuo manęs, aš – nuo jų, atradau iš naujo mažas gyvenimo tiesas, ir taip, testas nemeluoja, veikiau paaiškina mano elgesį su savimi, su kitais žmonėmis. Net mano filosofiją paaiškina ir dabar aš jau turiu tokių kontrargumentų, kurių niekas negali nuginčyti (o ir prasmės nėra su manimi ginčytis, kai nepiršdama savos nuomonės, jo laikausi lyg atsainiai, lyg tvirtais ir paprasčiausiai, žmonės pasidaro nuobodu jiems greitai atsibosta ginčytis su manimi ir įrodinėti, kad yra kitaip – vargšai tie žmonės!) . Ir iš ties, jausmas geras. Lyg antrą kartą gimus ir supratus save. Aš žinau – kas AŠ ESU. Tai suteikia pagrindą po kojomis, viskas lyg stoja į savo vietas. To ir utenka, kad supratusi save, galėčiau pasistengti suprasti ir kitus, neprikišinėdama jiems savo patarimų ar nuomonės, neprimesdama dar visokiasų dalykų, taip būdingų, kai žmogus pradeda kišti savo ilgą nosę ne ten, kur reikia.
Man nepatinka, kai žmonės tai daro lyg priverstinai arba per daug akiplėšiškai – jiems vertėtų suprasti, kad pasakau tik tai, ką pati noriu, kad jie žinotų. Bet visada yra tokių žmonių, kuriems galima pasakyti viską, nes nori, kad jie žinotų apie TAVE viską. Nori, kad jie taves uprastų, pasteisintų, ir tai padarytų iš meniaukiausių niuansų, tada jautiesi geriau, lyg radus giminingą sielą.
Bet aš jau išsiplėčiau kaip niekad! (o ho g o h o)
Geros likusios dienos,
Germantė.
2010 07 016 (14:47)
Netyčia, visiškai netyčia, net labai spontaniškai, šis laiškas keliauja į Tavo el. pašto dėžutę! Viliuosi, kad jį perskaitysi, gal net turėsi ką pasakyti ir man!
Vakar, bevartydama senas fotografijas (nors toks jų ir senumas – du – trys mėnesiai, seniausios siekia tik metų atkarpą), radau tokių žmonių veidus, su kuriais manęs JAU niekas nebesieja. Ir tada per širdį lyg dilgėle kažkas perbraukė (gal reikėtų sakyti, kad ne kažkas, o būtent tie žmonės, kurių nebėra mano gyvenime?) ir tada balsiai teko ištarti tą tokią seną ir karčią tiesą – „suprantam tik tada, kai prarandam“. Ir suvokiau, kad dar turiu keletą neišnaudotų galimybių, keletą tikrai nuoširdžių, nuostabių žmonių, kurie paliko po pėdsaką širdy ir gyvenime, su kuriais nebendrauju (per savo pačios aplaidumą), ir tada, nedrąsiai pakėlė galvutę ir viltis ir paklausė : „o kodėl neparašius laiško ir nesulaikius tolstančio žmogaus silueto, kol dar ne per vėlu? (nes dažniausiai būna PER VĖLU). Todėl, šiandien, vos įsijungus kompiuterį, rašau laišką Jolantai, kuri man kažkada rašė : „....tu vis giri ir giri mano nuotraukos, nors jos niekuo neypatingos, geriau pagirtom užrašus po jomis...“.
Nes jaučiu, kad kažką pražiūrėjau. Gal ir pati kažko nepasakiau, nors ir mačiau KAŽKĄ, jaučiu (intuicija?), nes tada dar bijojau atvirumo, be to, kaip gali būti atvira su kitais žmonėmis, jei atvira nebūdavau net su savimi? Be to, kad ir kaip įdomiai, gražiai ir įdomiai klostėsi mūsų bendravimas laiškais, žinutėmis įvairiomis, aš vis dar negaliu pasakyti, kad pažįstu Tave (taip, taip, žinau, kad iki galo niekada negalima pažinti žmogaus), nežinau tokių paprastų, gal net buitinių dalykų : kokia mėgstamiausia Tavo spalva? Kokia mėgstamiausia Tavo arbata/kava? Kaip dažniausiai sveikiniesi su draugais? kam, skiri pirmenybę, kai sugalvoji atvirauti? Ką jauti rašydama tokius NUOSTABIUS dienoraščius? Apie ką dažniausiai galvoji? Ar turi mėgstamą filmą, dainą, vietą? Apie ką svajoji daugiausiai? Kur norėtum nukeliauti dabar, jei Tau kažkas pasiūlytų tokią vienetinę galimybę išvykti šįvakar? Ką dabar skaitai? Kiek turi draugų? Kokią smagiausią akimirką prisimeni iš paskutinio pasibuvimo su draugais? – matai? KIEK DAUG AŠ NEŽINAU. Nors, gal ir neturiu teisės taip iš kart imt ir užsiplėšt tiek daug? Nemėgstu šio žodžio, bet vis tiek jį pasakysiu – nežinau.
Dabar, kad ir kaip labai susikaupusi, nežinau ar galėčiau tvirtinti, kad Tu žinai apie mane bent šiek tiek. Su tais savo amžinais nutylėjimais prisidirbau kaip reikiant – nei su kitais atvira, nei su savimi. Metas viską ištaisyti, kol tai netapo pačiu blogiausiu mano įpročiu.
Aš esu šiek tiek skeptikė. Galbūt, net atžagri namuose ir visokia kitokia ir nesu patikli, kai pildau internete kokį testą apie savo asmenybės tipą. Kai vienas žmogus teiginio forma pateikė man klausimą : „tu turbūt intravertė“, greit į visagalį google.lt įvedžiau raktinį žodį „intravertas“ ir paspaudžiau kažkokia nuorodą, perskaičiau straipsnį ir užpildžiau testą (psichologinį, o tai atrodė šiek tiek rimčiau) pagal Jungą, kuriam, pasirodo reikia skirti apie valandą, nes turi viską apgalvoti, o aš – tik šakar makar ir užpildžiau jį per pusvalandį (gal mažiau laiko prireikė)(visada man taip – dažniausiai viską darau kiek greičiau nei įprasta ar to reikalauja taisyklės) ir man sako, kad aš INTJ tipo asmenybė. Iš pradžių, perskaičiau, viską atitinka lyg 95 % procentais. Dabar, praėjus nebeik metams, išsitraukiau sąsiuvinį, kur nurašiau visą litaniją apie INTJ tipą ir skaičiau net keltą kartų, linguodama galva, kaip viskas atitinka, vos ne 103 % ! Per paskutinius mėnesius, viskas tiek kartų keitėsi, tiek daug atsisijojo žmonių nuo manęs, aš – nuo jų, atradau iš naujo mažas gyvenimo tiesas, ir taip, testas nemeluoja, veikiau paaiškina mano elgesį su savimi, su kitais žmonėmis. Net mano filosofiją paaiškina ir dabar aš jau turiu tokių kontrargumentų, kurių niekas negali nuginčyti (o ir prasmės nėra su manimi ginčytis, kai nepiršdama savos nuomonės, jo laikausi lyg atsainiai, lyg tvirtais ir paprasčiausiai, žmonės pasidaro nuobodu jiems greitai atsibosta ginčytis su manimi ir įrodinėti, kad yra kitaip – vargšai tie žmonės!) . Ir iš ties, jausmas geras. Lyg antrą kartą gimus ir supratus save. Aš žinau – kas AŠ ESU. Tai suteikia pagrindą po kojomis, viskas lyg stoja į savo vietas. To ir utenka, kad supratusi save, galėčiau pasistengti suprasti ir kitus, neprikišinėdama jiems savo patarimų ar nuomonės, neprimesdama dar visokiasų dalykų, taip būdingų, kai žmogus pradeda kišti savo ilgą nosę ne ten, kur reikia.
Man nepatinka, kai žmonės tai daro lyg priverstinai arba per daug akiplėšiškai – jiems vertėtų suprasti, kad pasakau tik tai, ką pati noriu, kad jie žinotų. Bet visada yra tokių žmonių, kuriems galima pasakyti viską, nes nori, kad jie žinotų apie TAVE viską. Nori, kad jie taves uprastų, pasteisintų, ir tai padarytų iš meniaukiausių niuansų, tada jautiesi geriau, lyg radus giminingą sielą.
Bet aš jau išsiplėčiau kaip niekad! (o ho g o h o)
Geros likusios dienos,
Germantė.
2010 07 016 (14:47)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą