Labas vakaras,Ir patikėki, dabar tikrai vakaras, aš nemeluoju. Nesvarbu, kad kažkas kitas pasakytų, kad dabar yra pavakarė ir kvepia beveik taip pat, kaip prieš lietų, kažkas pribėgęs įsiterptų ir pasakytų, kad kvepia atšalusiu smėlio ir upės vėsa, kurioje kojas plaunasi vėjas, o galbūt, ir dar kažkam kiltų noras įsiterpti ir išaiškinti man kaip atskirti vakarą nuo dienos, bet aš neleisčiau tam žmogeliui prasitarti ir sugadinti man nakties laukimo malonumo, kai popieriniais laiveliais plaukioja sapnai danguje, paskendę žvaigždėtuose rifuose ir ieškantys savo savininkų, kai galima įkvėpti rausvo, lyg cukraus vata dangaus, o iškvėpti – žemuogėmis kvepiantį rūką, kaip kad tame filme, kur viskas kvepėjo vanile, sausainių tešla ir meile!
Visgi, dabar yra vakaras, bene pats palankiausias metas svajoti, kai saulės šviesa negraužia akių, nesprogdina pirštais namiškiai svajonių burbulų, o ir tokios tolimos (o gal artimos?) šalys, kaip kad Prancūzija, Italija, Indija – atrodo tokios artimos, kad užsimerksi, ištiesi ranką ir pirštų pagalvėlėmis pajusi kaip kvepia egzotiškai atrodanti lelija, rausvumu, pereinančiu į alyvinę spalvą – užkrečianti vakarinio dangaus pakraščius, ties kuriais susikaupę debesys – lietaus šaukliai – puošiasi tokiais įmantriais nėriniais, kad Indijoje gyvenančioms Laumėms – imu pavydėti net ir svajonėse!
Net pačiai keista, kad Prancūziją, kaip svajonių šalį – kandidatę – paminėjau pačią pirmąją. Apie ją svajoju mažiausiai, bet jinai savo pavadinime turi kažką tokio, kas paverčia minčių debesėlius karuselėmis vidur lauko kavinių, o kas trečią muiliną svajonių burbulą – pievele prie Eifelio bokšto.
Nors, kiekvieną kartą, minčiai šmėstelėjus apie šią, visada kažkodėl meile kvepiančią šalį, prisimenu miuziklą „Mulenružas“ .
(minčių pauzė)
2010 m. liepa 24 d. (21:10)
Visgi, dabar yra vakaras, bene pats palankiausias metas svajoti, kai saulės šviesa negraužia akių, nesprogdina pirštais namiškiai svajonių burbulų, o ir tokios tolimos (o gal artimos?) šalys, kaip kad Prancūzija, Italija, Indija – atrodo tokios artimos, kad užsimerksi, ištiesi ranką ir pirštų pagalvėlėmis pajusi kaip kvepia egzotiškai atrodanti lelija, rausvumu, pereinančiu į alyvinę spalvą – užkrečianti vakarinio dangaus pakraščius, ties kuriais susikaupę debesys – lietaus šaukliai – puošiasi tokiais įmantriais nėriniais, kad Indijoje gyvenančioms Laumėms – imu pavydėti net ir svajonėse!
Net pačiai keista, kad Prancūziją, kaip svajonių šalį – kandidatę – paminėjau pačią pirmąją. Apie ją svajoju mažiausiai, bet jinai savo pavadinime turi kažką tokio, kas paverčia minčių debesėlius karuselėmis vidur lauko kavinių, o kas trečią muiliną svajonių burbulą – pievele prie Eifelio bokšto.
Nors, kiekvieną kartą, minčiai šmėstelėjus apie šią, visada kažkodėl meile kvepiančią šalį, prisimenu miuziklą „Mulenružas“ .
(minčių pauzė)
2010 m. liepa 24 d. (21:10)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą