Sekmadienis, balandis 04, 2010 Laikas 22:14.
Pakeista Pirmadienis, balandis 05, 2010 Laikas 20:50.
Gyvenimai tiesėmis - mano kampais. ATIKA.
ATIKA lyg koks stiprus vėjas, išpūtė iš ausų visą muzikos lengvieną, kuria niekaip negalėjau pasisotinti ir niekaip negalėjau paaiškinti sau, ko taip alkstu, kai muzikos pilnas kompiuteris, ant palangės - radijo imtuvas, virtuvėje - senas senas radijo imtuvas, diskų yra, kasečių yra, o man vis kažko trūksta. Dabar - supratau. Man trūko muzikos, kuri man kažką duotų, supurtytų, nukrėstų elektros srove, išvestų iš proto sužavėdama ir žadėdama tokius neregėtus pasaulius, kad dėl jų būtų verta keliauti pėsčiomis į Kilimandžaros viršūnę.
Dar kartą noriu padėkoti Aušrai už tai, kad ji mane sušelpė muzika, ir dar dar kartą noriu padėkoti už tai, kad ši muzika - tai ATIKA. Aušra, dėkoju dėkoju dėkoju. Alkusi muzikos - pagaliau gavu jos didelę porciją.Patenkinus muzikinį alkį, beliko tik alyva ar šokoladiniu džemu sutepti norą pasileisti į literatūrines paieškas. Siaubingai noriu nutrūkti nuo to pavadėliio ir bėgti į laukus basomis kojomis. Lėksti į balas, šokinėti jose, apsitaškyti, išsivolioti, o paskui ir toliau bėgti tol, kol visas laukimas,nerimas, nemeilė,švelnumas - trūks ir iparklupdys ant žemės, o tada - šsiverš ašaromis. Tai nesuvokiamas noras, jei nejauti kažko panašaus. O kodėl čia dar ir literatūra? Nes tik joje surandu tą atgaivą, kurios kartais trūksta iki pilnos laimės.
Kažkodėl, tokių dalykų ir jausmų - į sąsiuvinį nesukiši niekaip. Turbūt, valandą prarymočiau prie jo su parkeriu burnoje, bet nieko neparašyčiau ir leisčiau sau tokią prabangą - įsivaizduoti visišką tylą. O paskui, nukniaukus jau penktą cigaretę iš tečiaus, užsirūkyti, galvojant, kad tai paskutinė ir išgerti kavos, atšalusios kavaos su cukrum.
Viskas gerai. Pas mane tiek daug žmonių, gerų žmonių, kurie yra dideli, aukštesni už mane savo svajonėmis, planais, nors ir netiki jais. O aš, šiek tiek mažesnė, taikausi į pačius palubės debesius, nors dėl neikniekių - graužiu save bereikalingai. Dėl tokių dalykų ir verta gyventi, o labai pakentėjus - džiaugtis tuščiais namais ir prabanga, klausytis muzikos, garsiai galvoti ir kartais tiesiog, nieko neveikti.
p.s. man pavėjui ar prieš bangas?
p.p.s.s. ačiū saulei, kuri glostė man džinsuotas kojas šiandien.
Pakeista Pirmadienis, balandis 05, 2010 Laikas 20:50.
Gyvenimai tiesėmis - mano kampais. ATIKA.
ATIKA lyg koks stiprus vėjas, išpūtė iš ausų visą muzikos lengvieną, kuria niekaip negalėjau pasisotinti ir niekaip negalėjau paaiškinti sau, ko taip alkstu, kai muzikos pilnas kompiuteris, ant palangės - radijo imtuvas, virtuvėje - senas senas radijo imtuvas, diskų yra, kasečių yra, o man vis kažko trūksta. Dabar - supratau. Man trūko muzikos, kuri man kažką duotų, supurtytų, nukrėstų elektros srove, išvestų iš proto sužavėdama ir žadėdama tokius neregėtus pasaulius, kad dėl jų būtų verta keliauti pėsčiomis į Kilimandžaros viršūnę.
Dar kartą noriu padėkoti Aušrai už tai, kad ji mane sušelpė muzika, ir dar dar kartą noriu padėkoti už tai, kad ši muzika - tai ATIKA. Aušra, dėkoju dėkoju dėkoju. Alkusi muzikos - pagaliau gavu jos didelę porciją.Patenkinus muzikinį alkį, beliko tik alyva ar šokoladiniu džemu sutepti norą pasileisti į literatūrines paieškas. Siaubingai noriu nutrūkti nuo to pavadėliio ir bėgti į laukus basomis kojomis. Lėksti į balas, šokinėti jose, apsitaškyti, išsivolioti, o paskui ir toliau bėgti tol, kol visas laukimas,nerimas, nemeilė,švelnumas - trūks ir iparklupdys ant žemės, o tada - šsiverš ašaromis. Tai nesuvokiamas noras, jei nejauti kažko panašaus. O kodėl čia dar ir literatūra? Nes tik joje surandu tą atgaivą, kurios kartais trūksta iki pilnos laimės.
Kažkodėl, tokių dalykų ir jausmų - į sąsiuvinį nesukiši niekaip. Turbūt, valandą prarymočiau prie jo su parkeriu burnoje, bet nieko neparašyčiau ir leisčiau sau tokią prabangą - įsivaizduoti visišką tylą. O paskui, nukniaukus jau penktą cigaretę iš tečiaus, užsirūkyti, galvojant, kad tai paskutinė ir išgerti kavos, atšalusios kavaos su cukrum.
Viskas gerai. Pas mane tiek daug žmonių, gerų žmonių, kurie yra dideli, aukštesni už mane savo svajonėmis, planais, nors ir netiki jais. O aš, šiek tiek mažesnė, taikausi į pačius palubės debesius, nors dėl neikniekių - graužiu save bereikalingai. Dėl tokių dalykų ir verta gyventi, o labai pakentėjus - džiaugtis tuščiais namais ir prabanga, klausytis muzikos, garsiai galvoti ir kartais tiesiog, nieko neveikti.
p.s. man pavėjui ar prieš bangas?
p.p.s.s. ačiū saulei, kuri glostė man džinsuotas kojas šiandien.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą