Trečiadienis, birželis 23, 2010 Laikas 22:30.
Pakeista Penktadienis, birželis 25, 2010 Laikas 19:53.
„Angelą pagausit raudona migrenos gija,
Pakeista Penktadienis, birželis 25, 2010 Laikas 19:53.
„Angelą pagausit raudona migrenos gija,
kai ji švilpia it lasas ir susisuka kilpomis,
pričiupsit sunarpliotu paranoiko kliedesiu,
Mirtininko lalavimo elektros kėdėje, klyksmu
krintančiojo į savo paties išsiraustą bedugnę
Mirtininko lalavimo elektros kėdėje, klyksmu
krintančiojo į savo paties išsiraustą bedugnę
arba pašėlusiu juoku,nors niekas
nebejuokinga“.
J. Ivanauskaitė „Angelų gaudyklės“
Žvarbsta rankos. O termometras meluoja, kad plius penkliolika. Ir aš vaikštau su vilnonėm kojinėm. Paskui lakstau po kambarį prigrūsta daiktų ir stebiu, kad kačiukai neišsimaudytų piene, nors tai jiems negalioja. Vienas sugebėjo įlipti į smėlio dėžutę, atada įisropšti į pieno indelį ir galiausiai – pažaisti lenktynių su kitais keturiais savo broliais/seserimis. Ir tada pabyra ant manęs krūva būtų ir nebūtų priekaištų, kad nesugebu ne tik prižiūrėti, o ir susitvarkyti su kačiukais, kad jie įsiropštė pas sesers į palovį, kad pasislėpė už sofos, kad mažoji sesuo juos gainioja lyg pakvaišusi šaukdama „miau miau miau!“ ir ropodama keliais, kad jie jie jie jie!
Trūksta šiek tiek daugiau supratingumo ir pakantumo. Kačiukai maži, tad visiškai natūralu, kad jie lakstys, zbitkinsis, bet jie niekam negali užkliūti, jie padūks, nurims ir eis miegoti. Nors nakčia įsirpš į lovą ir kramtys ranką. Dėl tokių ir kitokių priežasčių vaikštau lyg įsielektrinus, nespėdama nei kačiukų sugaudyti, nei pabūti su savimi, nei namie pabūti šiek tiek daugiau naudinga, nei kad jaučiuosi dabar. O dar tas lietus! Paėmė ir užrakino namie, kur visi vaikšto pikti, niurzgėdami, vienas skitam įkyrėdami. Nuo tokios įtampos – televizorius išsijungia, žalia arbata pasibaigia, o iš išvartyto ir pervartyto nuotraukų albumo – pabyra puslapiai su nuotraukom. Vėlei viskas padrika. Vėl!
Trūksta šiek tiek daugiau supratingumo ir pakantumo. Kačiukai maži, tad visiškai natūralu, kad jie lakstys, zbitkinsis, bet jie niekam negali užkliūti, jie padūks, nurims ir eis miegoti. Nors nakčia įsirpš į lovą ir kramtys ranką. Dėl tokių ir kitokių priežasčių vaikštau lyg įsielektrinus, nespėdama nei kačiukų sugaudyti, nei pabūti su savimi, nei namie pabūti šiek tiek daugiau naudinga, nei kad jaučiuosi dabar. O dar tas lietus! Paėmė ir užrakino namie, kur visi vaikšto pikti, niurzgėdami, vienas skitam įkyrėdami. Nuo tokios įtampos – televizorius išsijungia, žalia arbata pasibaigia, o iš išvartyto ir pervartyto nuotraukų albumo – pabyra puslapiai su nuotraukom. Vėlei viskas padrika. Vėl!
Bet aš stengiuosi susikaupti, pasigarsinti muziką, pasistengti suvaldyti kačiukus ir katę, išgerti arbatos, anksti atsikelti, perskaitytą dar vieną knygos skyrių, nurašyti dar vieną laišką ir tikėtis geriausio. O pabėgus į vonią – nusibraukt tą nedėkingą ašarą, kad nebūtų papildomų žvilgsnių ir klausimų. Nes reikia susiimti susiimti susiimti. O išlaukus gražios dienos, nuskinti žilvičio šakelę, susirasti siūlių špulikę, karopliuų, plunksnų ir pasigaminti sapnų gaudyklę. Kuri ir įkyrias mintis pagaus ir duos ramybę tikėjimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą