Antradienis, birželis 01, 2010 Laikas 22:33.
Pakeista Penktadienis, birželis 04, 2010 Laikas 23:18.
Nebenoriu galvoti. Lai žydi pievos, markstosi jos peteliškės sparnais, smilgų blakstienas tegul myluoja vėjas, tegul dilgėlės vėlei bučiuoja basas mano pėdas, kad švelniai dilgčiotų... Nebenoriu galvoti. Pinigai, rytoj, poryt, muzika, vėjo varpeliai, uodai, debesys, saulėtekiai ir saulėlydžiai, rytnė kava, tuščias kiemas, koks skirtumas galop! Aš šiandien braidžiau po pievas, kvėpavau geltonų gėlių žiedais, uosčiau gegutės duonelę, vaikščiojau po pelkes sporbačiuose paslėpdama kojas, batraiščius primindama vis ir vis – negalvojau apie nieką. Tik platus platus platus dangus – debesų nusileidimo takas – kvietė žiūrėti aukštyn, siekti tų aukštų idealų, gėrėtis oro balionais, kurio pakraščius apkramto žvaigždės ir sėti svajones į debesų dirvą, negalvojant ir juolab – nespeliojant – išdygs ar ne.
Šią pavakarę buvau iki galo su savimi. Su savimi – santarvėje. Santarvėje su siela, su gamta, su draugais, su dangumi... Nedilčiojo. Negirdėjau potvynių, jūros – savo ausų geldelėse, nejutau vėjo,muzikos, dangaus, neslėgė mintys, darbai, neklupau. Buvau savimi iki galo. Ir dabar esu iki galo su savimi savimi savimi savimi. Jaučiuosi taip, lyg nuo manęs būtų nulupę plėvelę, nulupę lukštą, saldainio popierėlį, foliją. Lyg mane kažkas būtų išlukštenęs. Ir nesu aš pažeidžiama, tik mano pojūčiai, juslės paaštrėjo. Dabar jaučiu girdžiu matau pasaulį. Viskas gerai, taip ir turi būti.
*
Užrašau mintis, pojūčius iliustruoju žodžiais, slapta, šiek tiek žaviuosi savimi. Žinau, kad niekas nėra toks pajėgus, kad galėtų mane priversti išsižadėti tų jausmų, pojūčių, išsapnuotų išgalvotų akimirkų, tikslų. Niekas!
Bet jaudulys vis tiek gniaužia skrandį, drugeliais plazda laumžirgių sparnais, o laužirgiai – drugelių – pakaks man tik užsimerkti, giliau įkvėpti – supydėsiu saulėgrąža prie savo pašto dėžutės, pavirsiu plazdančią suknelę ant drabužių virvės, prisegtą geltonais sagtukais, besidžiaugainčia vėju ir saule. Būsiu bet kuo...
Pakeista Penktadienis, birželis 04, 2010 Laikas 23:18.
Nebenoriu galvoti. Lai žydi pievos, markstosi jos peteliškės sparnais, smilgų blakstienas tegul myluoja vėjas, tegul dilgėlės vėlei bučiuoja basas mano pėdas, kad švelniai dilgčiotų... Nebenoriu galvoti. Pinigai, rytoj, poryt, muzika, vėjo varpeliai, uodai, debesys, saulėtekiai ir saulėlydžiai, rytnė kava, tuščias kiemas, koks skirtumas galop! Aš šiandien braidžiau po pievas, kvėpavau geltonų gėlių žiedais, uosčiau gegutės duonelę, vaikščiojau po pelkes sporbačiuose paslėpdama kojas, batraiščius primindama vis ir vis – negalvojau apie nieką. Tik platus platus platus dangus – debesų nusileidimo takas – kvietė žiūrėti aukštyn, siekti tų aukštų idealų, gėrėtis oro balionais, kurio pakraščius apkramto žvaigždės ir sėti svajones į debesų dirvą, negalvojant ir juolab – nespeliojant – išdygs ar ne.
Šią pavakarę buvau iki galo su savimi. Su savimi – santarvėje. Santarvėje su siela, su gamta, su draugais, su dangumi... Nedilčiojo. Negirdėjau potvynių, jūros – savo ausų geldelėse, nejutau vėjo,muzikos, dangaus, neslėgė mintys, darbai, neklupau. Buvau savimi iki galo. Ir dabar esu iki galo su savimi savimi savimi savimi. Jaučiuosi taip, lyg nuo manęs būtų nulupę plėvelę, nulupę lukštą, saldainio popierėlį, foliją. Lyg mane kažkas būtų išlukštenęs. Ir nesu aš pažeidžiama, tik mano pojūčiai, juslės paaštrėjo. Dabar jaučiu girdžiu matau pasaulį. Viskas gerai, taip ir turi būti.
*
Užrašau mintis, pojūčius iliustruoju žodžiais, slapta, šiek tiek žaviuosi savimi. Žinau, kad niekas nėra toks pajėgus, kad galėtų mane priversti išsižadėti tų jausmų, pojūčių, išsapnuotų išgalvotų akimirkų, tikslų. Niekas!
Bet jaudulys vis tiek gniaužia skrandį, drugeliais plazda laumžirgių sparnais, o laužirgiai – drugelių – pakaks man tik užsimerkti, giliau įkvėpti – supydėsiu saulėgrąža prie savo pašto dėžutės, pavirsiu plazdančią suknelę ant drabužių virvės, prisegtą geltonais sagtukais, besidžiaugainčia vėju ir saule. Būsiu bet kuo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą