Trečiadienis, kovas 24, 2010 Laikas 22:08.
Pakeista Penktadienis, kovas 26, 2010 Laikas 22:10.
Salaukę rudens - visi nusirengs, taip jau buvo, ne vienas žuvo. *
- Apkabink dabar mamuką.
- Pirma atsiprašyk.
- Už ką?
- Už tai, kad mokykloje gaunu daugiau palaikymo, nei namuose.
- Nu Germante ... Nereikia ...
Vat, kad reikia, mama, reikia. Prašyčiau daugiau mane palaikyti, padrąsinti, dažniau kartoti, kad moku, kad galiu, kad sugebu, kad nėra ko bijoti. Taip pat, pakeitus "neįstosi", kartoti prieš miegą,po miego, per pusryčius, išeinant į mokyklą, kad nėra ko bijoti, kad įsotsiu, kad viskas bus čiki piki briki diki. MAN TO LABAI REIKIA. Taip labai labai norisi, kad ne vien mano balsas kartotų tai sau, ne vien draugės ir klasiokės, bet, kad ir tu, tečius pasakytumėt, kad esu gabi, kad moku, kad įstosiu, kad viskas bus gerai. Parodoksalu yra tai, kad norimus žodžius ir padrąsinimus išgirstu iš pašalinių žmonių, o ne iš šeimos. Hm. Šeima man svarbesnė.
Taigi, nusiverkusi, nubėgusiu tušu, atskirą valstybę žaidžiančia galva - nežinau nė ką galvoti. Bet iš to pykčio, nusivylimo, prašiau anglų namų darbams rašinėlį, ir dar eisiu ką nors veikti, bet čia jau rytoj.
O šiaip, kunkuruojant Kernagio ir Ivanauskaitės biogafijoms, skaitau "Agnijos magiją", geriu baltintą kavą, klausau Atikos ir bandau gyventi. Net laišką parašiau kažkam. Tiesiog ėmiau ir parašiau. Paskui - kažkam išsiųsiu. Tik kaži kam.
*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą