Antradienis, birželis 15, 2010 Laikas 17:42.
Pakeista Trečiadienis, birželis 16, 2010 Laikas 19:30.
Pakeista Trečiadienis, birželis 16, 2010 Laikas 19:30.
Užuodžiau gamtą, spalvas, garsus ir tą „klik!“ – kai spustelėjus fotoaparato mygtuką bevardė, bet taip aitriai, taip violetiniai lyg vilkdalgis žydinti vijoklė gėlė – papildytų fotogaleriją tame aparatėlyje, kurį visi vadina fotoaparatu.
Prieš išeidama iš namų, pasiėmiau fotoaparatą, telefoną, megztinį ir susirišau tvirtai sportbačius, kurie nebe tokie „žvaigždėbačiai“, kokie buvo praeitą vasarą. Atrodo, kad žvaigždės – geltonos, žalios, mėlynos, raudonos – nuskrido nuo mano sportbačių ir palikusios tik savo šešėlius – nardinėja kažkur tarp galaktikų, susikibusios galvomis lyg siamo dvynės.
Bet aš labai džiaugiuosi, kad nedaviau sau valios ir nesuplėšiau sportbačių iki galo – nes kaipgi tada būtų su žvaigždėmis?
Išsiruošiau į kelią paskubomis, vis galvą užversdama į dangų, kuriame išvertę bambas sukinėjosi debesys, taip skaniai kvepiantys, žadantys cukraus vatą, cirko palapinę, mugės šurmulį, švilpukus ir tuos krakmolinius saldainius, spalvotomis juostelėmis aprištus, kurie mamai niekada nepatikdavo, nes jie tik „krakmolas ir cukrus kaip jūs nesuprantat!“ – bet ji visvien jų nupirkdavo, nors bambėdavo iki namų, ir koks džiaugmas būdavo juos laikyti ir džiaugtis! Tokius dalykus priminė debesys, besiirstydami po dangaus platumas, kol kojos nešė vis tolyn, į ganyklas, kuriose ganėse karvės baltais šonais (lyg su debesų antspaudais!), pakelėse rikiavosi smilgos, jonžolės, violetiniai vijokliai, seni, apgriuvę pastatai ir ilgas kelias,ant kurio ganėsi gandras! Net išsirikiavusias kaliauses mačiau daržo vidury, kas taip nustebino, kad jei ne piktas kaimynas, nesuprantantis, kam reikia tokius dalykus fotografuoti – būčiau užklydusi daržan ir tik „klikt!“ – įamžinusi jas fotoaparato galerijoje.
Išsiruošdama į tokį pasistebjimą-žygį, nesitikėjau kažko stebuklingo sutikti, kažką suprasti, atrasti, pamatyti, įžvelgti kažkokius dalykus, kurių anksčiau nepastebėjau, nes buvau per daug užsiėmusi debesimis ir mintimis apie krakmolinius saldainius ir jų spalvotus popierėlius, ne! Vaikščiojau atvira širdim ir tuščia galva, vis pasižvalgydama, pabraidydama po pievas ir rugių laukus, baidydama bites ir muses, nurinkdama kibius vabalus karamelę primenančiais šarvais nuo rankų – kad galėčiau pabuvus su savimi, įsikrauti iš naujo, restartuoti save ir prisiminti, kad vasara, gamta, knygos, muzika, lietus, debesys – visi šie žodžiai yra sinonimai vardui „Germantė“, tai sinonimai man ,man, man, man.
Bet aš labai džiaugiuosi, kad nedaviau sau valios ir nesuplėšiau sportbačių iki galo – nes kaipgi tada būtų su žvaigždėmis?
Išsiruošiau į kelią paskubomis, vis galvą užversdama į dangų, kuriame išvertę bambas sukinėjosi debesys, taip skaniai kvepiantys, žadantys cukraus vatą, cirko palapinę, mugės šurmulį, švilpukus ir tuos krakmolinius saldainius, spalvotomis juostelėmis aprištus, kurie mamai niekada nepatikdavo, nes jie tik „krakmolas ir cukrus kaip jūs nesuprantat!“ – bet ji visvien jų nupirkdavo, nors bambėdavo iki namų, ir koks džiaugmas būdavo juos laikyti ir džiaugtis! Tokius dalykus priminė debesys, besiirstydami po dangaus platumas, kol kojos nešė vis tolyn, į ganyklas, kuriose ganėse karvės baltais šonais (lyg su debesų antspaudais!), pakelėse rikiavosi smilgos, jonžolės, violetiniai vijokliai, seni, apgriuvę pastatai ir ilgas kelias,ant kurio ganėsi gandras! Net išsirikiavusias kaliauses mačiau daržo vidury, kas taip nustebino, kad jei ne piktas kaimynas, nesuprantantis, kam reikia tokius dalykus fotografuoti – būčiau užklydusi daržan ir tik „klikt!“ – įamžinusi jas fotoaparato galerijoje.
Išsiruošdama į tokį pasistebjimą-žygį, nesitikėjau kažko stebuklingo sutikti, kažką suprasti, atrasti, pamatyti, įžvelgti kažkokius dalykus, kurių anksčiau nepastebėjau, nes buvau per daug užsiėmusi debesimis ir mintimis apie krakmolinius saldainius ir jų spalvotus popierėlius, ne! Vaikščiojau atvira širdim ir tuščia galva, vis pasižvalgydama, pabraidydama po pievas ir rugių laukus, baidydama bites ir muses, nurinkdama kibius vabalus karamelę primenančiais šarvais nuo rankų – kad galėčiau pabuvus su savimi, įsikrauti iš naujo, restartuoti save ir prisiminti, kad vasara, gamta, knygos, muzika, lietus, debesys – visi šie žodžiai yra sinonimai vardui „Germantė“, tai sinonimai man ,man, man, man.
Man.
Šiandien džiaugiuosi, kad praleidus pusdienį gamtoj, paskui save atvilkus sunkius ir tamsius debesis lyg nuotakos šleifą, bet užtat labai skaniai kvepiančius lietumi ir primenančius mėlynes ir gervuoges, kurias kartu su Monika skindavau netoli namų, kol jinai dar nebuvo užaugusi ir kolei aš dar buvau maža ir mano pasaulis, ne, ir kolei aš dar būdama maža maža, nežinojau tokio žodžio kaip „pasaulis“! – iš naujo įsikroviau, nepaisydama visokių kalbų, žvilgsnių, dulkių debesų, kuriuose čiaudėjau, kai mašinos pralėkdavo, o pačiai tekdavo sprukt į žplynus, kuriai man iki pažastų. Džiaugiuosi! Juk išmokau daug naujų garsų, spalvų, skonių ir girdėjau kurkiant rupūžę. Buvau laisva nuo visų ir visko ir užmiršau sąvoką „pasaulis“.
Bet vis dar esu ta pati aš. Ir vis dar nerandu muzikos, kuri padėtų parašyti dar kažką, vis kažkas ne taip su ta muzika, jotararai!
*
Bet vis dar esu ta pati aš. Ir vis dar nerandu muzikos, kuri padėtų parašyti dar kažką, vis kažkas ne taip su ta muzika, jotararai!
*
Tiesa! Tęsdama savo žiūrėtų filmų be pavadinimo sąrašą, norėčiau jį papildyti vienu filmu apie mergaitę detektyvę, kuri rengiasi lyg iš šeštojo dešimtmečio, yra labai jusli ir protinga ir išsiaiškino paslaptį paie vieną kino žvaigždę, gyvendama šios žvaigždės namuose. Gal ir skurdžiai aprašiau filmą, bet jis labai žavus,toks žavus! Tinka prieš pokaičio miegą. (sun)
O kitas filmas – „Vikė Kristina Barselona“ – rrr! Tiek ilgai ir nuobodžiai sekiau reklamas apie jį, kol galiausiai pražiopsojau ir įsijungiau vos ne filmo pabaigą, bet filmą norėjau pasižiūrėti vien dėl Penelopės Kruz, kuri man moteriškas fatališkumo pavyzdys! Šis filmas apie meną, aistrą, tokią beprotišką, kad ji pastūmėja į naujus nuopolius ir atradimus, prikelia, degina, bet koks temperamentas! Labai patiko, labai labai labai.O vakar, netyia žiūrėjau dar vieną filmą, kurio pavadinimo ir vėl nesuspėjau sužinoti. Prancūzė mergina ir amerikietis jos vaikinas, viskas vyksta Paryžiuje, daug meninkų, senų paslapčių, nesusipratimų. Mergina tokia bohemiška, menininkė, pripažįstanti, kad įsimyli vyrus ir po dviejų metų mesdama juos, tikisi, kad paskui vėl suras tą tikrąją meilę, pačią tikriausią. Labiausiai patiko jo komentarai filmo metu, labai puikūs pastebėjimai ir gražus miestas. O labiausiai patikusi scena : lauko kavin, skamba angliška muzika, o jie šoka, sukiojasi pavakarėjančiame Paryžiuje greta tos lauko kavinukės. Truputis romantikos, prisiminimų, keistenybių, bet gražus, filmas tikrai vykęs.
(mm)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą