Trečiadienis, gegužė 12, 2010 Laikas 20:52.
Pakeista Trečiadienis, gegužė 12, 2010 Laikas 22:40.
NORIU BALKONO.
Nesvarbu, didelis jis ar mažas, spalva - taip pat nesvarbi. Net kaimynai, prie kurių ji šliejasi - nesvarbūs. Žinau, kad pasaulyje yra gal net kelios dešimtys žmonių panašių į mane ir galbūt, laba labai labai greitai - aš juo susirasiu, jie - mane. Ir galėsim pasidalinti kažkuriuo balkonu. Kažkuriame balkone - rasiu savo kampelį, įsinešiu į jį savo kėdę, knygą, arbatos puodelį, cukraus, arbatos pakelį, pledą, salotines šlepetes ir - katiną. Ir vakarosim. Susėsim, pasiklausysim Kernagio "Kai virspta vyšnios Suvalkijoj", patylėsim ir eisim skrudinti duonos tame sename skrudintuve, kuriame mama skrudindavo duonos riekeles, kuriso iššokusios iš jo - pasidarydavo medaus atspalvio ir ant kurių taip skaniai tirpdavo sviestas... NORIU BALKONO.
*
Nevaržyti savęs - gerai.
Būti savimi - gerai.
Mylėti save - gerai.
Džiaugtis savimi - gerai.
Mylėti pasaulį - gerai.
Klausytis muzikos - gerai.
O stengis padaryti pasaulį gražesnį ir geresnį - gerai gerai!
Anksčiau bijojau būti. Būti tokia, kokia esu - su dviem kairėm kojom ir dviem dešinėm rankom, spyruoklėmis aplink galvą, juoktis taip garsiai, verkti, kai mato kiti, vaidinti supermeną su gėlėta skarele, šokti makareną mokykloje, slėpti valytojos kibirą ketvirto aukšto tualete, nusisipjauti ant kitų, tylėti, kai to noriunoriu, ignoruoti, rūkyti, gerti, kalbėti apie meilės fantazijas, lipti į konteinerį, juokauti savaip ir kažkodėl, tiktai man vienai juokingais dalykais, kalbėtis su mokytojais lyg su labai gerais draugais, paprašyti pagalbos, nusileisti, atsiprašyti,pripažinti klaidas ir iš jų pasimokyti, padėkoti, įžnybti Benui, kurti ateitį ČIA ir DABAR, atvirauti. Kad nebebijočiau, prireikė dviejų metų.
Veikiausiai, prireiks dar vienerių metų, kol galiausiai įsisamoninsiu ir pabaigsiu pirmąjį savęs atradinėjimo etapą. Bet nebebijau to, kas laukia. Realybė nėra tokia baisi, mano košmarai - nėra tokie juodi, mintys - nėra tokios besaikiškai erotiškai grotestiškos, o aš pati - ekologiškas produktas, pasiruošusi naujiems įšūkiams, naujoms kelionėms, naujiems potyriams, naujai meilės pasauliui bangai, kuri, tikiu, dabar nušluos visą pasaulį ir leis sužydėti iš vidaus. Ir apsipilsiu hiacintais, kinrožėm, jazminais, jurginais, narcizais, bijūnais..!
"Aš žinau, aš tikiu, kažkada kažkaip viskas bus kitaip, aš žinau, pagaliau, viskas bus geriau! "
Pakeista Trečiadienis, gegužė 12, 2010 Laikas 22:40.
NORIU BALKONO.
Nesvarbu, didelis jis ar mažas, spalva - taip pat nesvarbi. Net kaimynai, prie kurių ji šliejasi - nesvarbūs. Žinau, kad pasaulyje yra gal net kelios dešimtys žmonių panašių į mane ir galbūt, laba labai labai greitai - aš juo susirasiu, jie - mane. Ir galėsim pasidalinti kažkuriuo balkonu. Kažkuriame balkone - rasiu savo kampelį, įsinešiu į jį savo kėdę, knygą, arbatos puodelį, cukraus, arbatos pakelį, pledą, salotines šlepetes ir - katiną. Ir vakarosim. Susėsim, pasiklausysim Kernagio "Kai virspta vyšnios Suvalkijoj", patylėsim ir eisim skrudinti duonos tame sename skrudintuve, kuriame mama skrudindavo duonos riekeles, kuriso iššokusios iš jo - pasidarydavo medaus atspalvio ir ant kurių taip skaniai tirpdavo sviestas... NORIU BALKONO.
*
Nevaržyti savęs - gerai.
Būti savimi - gerai.
Mylėti save - gerai.
Džiaugtis savimi - gerai.
Mylėti pasaulį - gerai.
Klausytis muzikos - gerai.
O stengis padaryti pasaulį gražesnį ir geresnį - gerai gerai!
Anksčiau bijojau būti. Būti tokia, kokia esu - su dviem kairėm kojom ir dviem dešinėm rankom, spyruoklėmis aplink galvą, juoktis taip garsiai, verkti, kai mato kiti, vaidinti supermeną su gėlėta skarele, šokti makareną mokykloje, slėpti valytojos kibirą ketvirto aukšto tualete, nusisipjauti ant kitų, tylėti, kai to noriunoriu, ignoruoti, rūkyti, gerti, kalbėti apie meilės fantazijas, lipti į konteinerį, juokauti savaip ir kažkodėl, tiktai man vienai juokingais dalykais, kalbėtis su mokytojais lyg su labai gerais draugais, paprašyti pagalbos, nusileisti, atsiprašyti,pripažinti klaidas ir iš jų pasimokyti, padėkoti, įžnybti Benui, kurti ateitį ČIA ir DABAR, atvirauti. Kad nebebijočiau, prireikė dviejų metų.
Veikiausiai, prireiks dar vienerių metų, kol galiausiai įsisamoninsiu ir pabaigsiu pirmąjį savęs atradinėjimo etapą. Bet nebebijau to, kas laukia. Realybė nėra tokia baisi, mano košmarai - nėra tokie juodi, mintys - nėra tokios besaikiškai erotiškai grotestiškos, o aš pati - ekologiškas produktas, pasiruošusi naujiems įšūkiams, naujoms kelionėms, naujiems potyriams, naujai meilės pasauliui bangai, kuri, tikiu, dabar nušluos visą pasaulį ir leis sužydėti iš vidaus. Ir apsipilsiu hiacintais, kinrožėm, jazminais, jurginais, narcizais, bijūnais..!
"Aš žinau, aš tikiu, kažkada kažkaip viskas bus kitaip, aš žinau, pagaliau, viskas bus geriau! "
p.s. Hot Chips - I feel better!
p.s. neišskiriant vardų, noriu padėkoti žmonėms, kurie padėjo tai suprasti, pasikvietė vidun, pas save, leido keistis mintimis, laiškais, žinutėmis, vaizdais ir muzika. Ačiū!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą