Antradienis, birželis 29, 2010 Laikas 17:56.
Pakeista Antradienis, birželis 29, 2010 Laikas 23:14.
Tiesiog jokios išeities
jau laikas
būti laimingam (D. Zelčiūtė)
Pakeista Antradienis, birželis 29, 2010 Laikas 23:14.
Tiesiog jokios išeities
jau laikas
būti laimingam (D. Zelčiūtė)
Vakar sprogau kaip muilo burbulas. Buvo toks didelis bum! , kad sukrėtė visas požemines širdies kerteles, olas, sieloje tūnančias jausmų šachtas ir teko įsikibus į arbatpos puodelį – sūrinti savo arbatą, o paskui viską išlieti mamai siunčiant sms – išisunčiau devynias.
- Ačiū už vakarykščias žinutes. Negalėjau atrašyti tik, sąskaita buvo tuščia...
- Tai dėl to ir parašiau, kad sąskaita buvo tuščia.
- (kimus juokas) Dukreli tu mano dukreli.
Šiandien ryte pagalvojus, tai juk nieko ypatingo neparašiau : pasakiau tai, ko nedrįstu pasakyti, kai kalbamės telefonu, prisipažinau, kad esu šiek tiek kalta, dėl skundų, kuriuos jinai girdi apie mane, atsiprašiau ir pridėjau, kad pasistengsiu dar labiau pasistengti, kad daugiau niekas man nebepriekaištautų ir visi būtų patenkinti. Pasistengsiu.
O užvakar, pasiėmusi poezijos knygą, susiradusi tą mėgstamą šešėlį po obelimi, arbatos puodelį paslėpusi tankiose žolėse, atsiprašiusi katės, kad ją bereikalingai bariau – skaičiau garsiai ir stebėjau debesis. Ir krūptelėdavau kiekvieną kartą, kai maži saldiniai obuoliukai kaptelėdavo ant žemės ar knygos viršelio. Kapt – krūpt – kapt- krūpt!
O šiandien, pikta susirauskusi bibliotekininkė pasakė, kad pasikavojau pas save Vaičiūnaitės eilėraščių knygą! – „Pas mus dabar niekas neskaito poezijos,tai niekas kitas negalėjo jos pasiimti, o čia buvo nauja knyga“. O aš ją prieš kelias savaites, o gal ir vėliau atidaviau. Jei viena varna to nepasižymėjo,tai kuo kalta aš, skrūpulingai visas knygas atnešanti skaitytoja? Ai ai ai ai pikta teta! Aš būčiau TIKRAI daug geresnė!
Nu tikrai!
Jei šiandien labai labai labailabailabai! Pasistengčiau,tai rytoj galėčiau vėlei riedėti į miestelį ir pamaitinti pašto dėžutę. Jei labailabai labai pasistengčiau. Lai būnie, taip ir pasistengsiu padaryti, prigėrus pilną pilvą skanios arbatos.
O užvakar, pasiėmusi poezijos knygą, susiradusi tą mėgstamą šešėlį po obelimi, arbatos puodelį paslėpusi tankiose žolėse, atsiprašiusi katės, kad ją bereikalingai bariau – skaičiau garsiai ir stebėjau debesis. Ir krūptelėdavau kiekvieną kartą, kai maži saldiniai obuoliukai kaptelėdavo ant žemės ar knygos viršelio. Kapt – krūpt – kapt- krūpt!
O šiandien, pikta susirauskusi bibliotekininkė pasakė, kad pasikavojau pas save Vaičiūnaitės eilėraščių knygą! – „Pas mus dabar niekas neskaito poezijos,tai niekas kitas negalėjo jos pasiimti, o čia buvo nauja knyga“. O aš ją prieš kelias savaites, o gal ir vėliau atidaviau. Jei viena varna to nepasižymėjo,tai kuo kalta aš, skrūpulingai visas knygas atnešanti skaitytoja? Ai ai ai ai pikta teta! Aš būčiau TIKRAI daug geresnė!
Nu tikrai!
Jei šiandien labai labai labailabailabai! Pasistengčiau,tai rytoj galėčiau vėlei riedėti į miestelį ir pamaitinti pašto dėžutę. Jei labailabai labai pasistengčiau. Lai būnie, taip ir pasistengsiu padaryti, prigėrus pilną pilvą skanios arbatos.
- Kodėl toks ilgas atsisveikinimas? Su kuo? Kodėl būtent dabar?
- Veikiausiai, su savimi. Tu ta maža maža maža dalimi savęs, kuri buvo pilna kitų nuomonių, poreikių, svajonių, noro būti panašiai į kitus kažkuo, sužavėti kažkuo nebūnant savimi iki galo. Vakar tai išverkiau skrūpulingai ir jaučiuosi šimtu gramų lengvesnė.
- Dabar tu kitokia?
- Dabar aš išjaučiu tai, ką rašau.
- Veikiausiai, su savimi. Tu ta maža maža maža dalimi savęs, kuri buvo pilna kitų nuomonių, poreikių, svajonių, noro būti panašiai į kitus kažkuo, sužavėti kažkuo nebūnant savimi iki galo. Vakar tai išverkiau skrūpulingai ir jaučiuosi šimtu gramų lengvesnė.
- Dabar tu kitokia?
- Dabar aš išjaučiu tai, ką rašau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą