Ketvirtadienis, gegužė 13, 2010 Laikas 21:04.
Pakeista Sekmadienis, gegužė 16, 2010 Laikas 17:24
Tu sėdėjai. Vartei žurnalą. Nepamenu viršelio, bet turbūt, jis buvo apie moterų pasaulį ir psichologiją. Aš – sėdėjau priešais. Norėjau, kad mane išklausytum. Nerekšdama jokių pretenzijų, klausimų, įteropimų – išklausytum. Sakei, kad pabandysi pakentėti ir išklausysi. Tu susikaupei, o aš pradėjau pasakoti savo istoriją :- Grįžau į senuosius namus. Vyliausi, kad juose rasiu seserį, bet jie buvo tušti. Iš raktų kruvelės ant pakabuko, radau tinkamą ir atrakinau duris. Įėjau. Pasižiūrėjau į veidrodį,nusivaliau batus. Nuėjau į virtuvę, išsiviriau kavos. Gėriau kavą, surūkiau cigaretę, kaip kad įprasta. Atsisukau, o atrodė, kad tarpdury – stovi tu. Užsimerkiau, atsimerkiau – nėra nė tavo šešėlio. Tada, nuėjau į mūsų kambarį. Atsisėdau ant lovos. Viskas kvepia tavimi – veidrodis, lova, lango rėmas, lubos, sienos, durys. Tada pasigailėjau, kad atėjau čia. Bariau save koneveikdamas, keikdamas ir klausdamas savęs, na, ko čia atsigrūdau, ką tikėjausi rasti, ką čia pamečiau. Velniai žino! Sustojau tarpdury. Jaučiau, kaip kažkas palietė petį, pakvipo kažkuo saldžiu ir svaigiu, jazminais... Atrodė, kad matau kaip bėgi, ne nebėgi, o skubriu žingsniu eini iš mūsų namų, paskui save vilkdama ir sunkų krepšį. Tą kartą, išvariau aš tave už tai, kad išdavei. Bet mūsų keliai vis susikerta! Susikerta! Varai mane iš proto būdama ten, būdama čia, sėdėdama ir žiūrėdama į mane lyg nežinotum, kad prapuoliau čia ir visam laikui... Tavo dėka kažką užgavau, kažkieno pamyniau jausmus, o dabar, nulenkęs galvą – prašausi priimamas atgal, pas tave. Nebemoku gyventi vienas, nebemoku!
Tu sėdėjai. Vartei žurnalą. Pakėlusi galvą – pažvelgei į mane ir paklausei :
- Ką pametei tenais?
- Širdį...
Aš sėdėjau. Pečiai krūpčiojo lyg pavasarį, išgirdus garsų griaustinį ir bijant, jog jis pasiims mane pas save. Į tą didelę ir tamsią šalį, kur nebūna gražių dalykų ir mamos... Taip maniau tada.
Tu atsistojai, priėjai arčiau, apkabinai. Ir aš tave apkabinau. Įsikibau į pečius lyg skęstantysis. Tą akimirką supratau, kad nesvarbu kiek kartų tu mane paliksi, aš – tave išvarysiu už sutryptus jausmus, pamintą ištikimybės priesaiką, ta meilė, tokia antgamtiška, nepavaldi – bus daug ilgiau nei visada.
Nes tavo vardą – išsitaturavau ant širdies.
*
Pakeista Sekmadienis, gegužė 16, 2010 Laikas 17:24
Tu sėdėjai. Vartei žurnalą. Nepamenu viršelio, bet turbūt, jis buvo apie moterų pasaulį ir psichologiją. Aš – sėdėjau priešais. Norėjau, kad mane išklausytum. Nerekšdama jokių pretenzijų, klausimų, įteropimų – išklausytum. Sakei, kad pabandysi pakentėti ir išklausysi. Tu susikaupei, o aš pradėjau pasakoti savo istoriją :- Grįžau į senuosius namus. Vyliausi, kad juose rasiu seserį, bet jie buvo tušti. Iš raktų kruvelės ant pakabuko, radau tinkamą ir atrakinau duris. Įėjau. Pasižiūrėjau į veidrodį,nusivaliau batus. Nuėjau į virtuvę, išsiviriau kavos. Gėriau kavą, surūkiau cigaretę, kaip kad įprasta. Atsisukau, o atrodė, kad tarpdury – stovi tu. Užsimerkiau, atsimerkiau – nėra nė tavo šešėlio. Tada, nuėjau į mūsų kambarį. Atsisėdau ant lovos. Viskas kvepia tavimi – veidrodis, lova, lango rėmas, lubos, sienos, durys. Tada pasigailėjau, kad atėjau čia. Bariau save koneveikdamas, keikdamas ir klausdamas savęs, na, ko čia atsigrūdau, ką tikėjausi rasti, ką čia pamečiau. Velniai žino! Sustojau tarpdury. Jaučiau, kaip kažkas palietė petį, pakvipo kažkuo saldžiu ir svaigiu, jazminais... Atrodė, kad matau kaip bėgi, ne nebėgi, o skubriu žingsniu eini iš mūsų namų, paskui save vilkdama ir sunkų krepšį. Tą kartą, išvariau aš tave už tai, kad išdavei. Bet mūsų keliai vis susikerta! Susikerta! Varai mane iš proto būdama ten, būdama čia, sėdėdama ir žiūrėdama į mane lyg nežinotum, kad prapuoliau čia ir visam laikui... Tavo dėka kažką užgavau, kažkieno pamyniau jausmus, o dabar, nulenkęs galvą – prašausi priimamas atgal, pas tave. Nebemoku gyventi vienas, nebemoku!
Tu sėdėjai. Vartei žurnalą. Pakėlusi galvą – pažvelgei į mane ir paklausei :
- Ką pametei tenais?
- Širdį...
Aš sėdėjau. Pečiai krūpčiojo lyg pavasarį, išgirdus garsų griaustinį ir bijant, jog jis pasiims mane pas save. Į tą didelę ir tamsią šalį, kur nebūna gražių dalykų ir mamos... Taip maniau tada.
Tu atsistojai, priėjai arčiau, apkabinai. Ir aš tave apkabinau. Įsikibau į pečius lyg skęstantysis. Tą akimirką supratau, kad nesvarbu kiek kartų tu mane paliksi, aš – tave išvarysiu už sutryptus jausmus, pamintą ištikimybės priesaiką, ta meilė, tokia antgamtiška, nepavaldi – bus daug ilgiau nei visada.
Nes tavo vardą – išsitaturavau ant širdies.
*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą