Time after time.

Ką šiandien padariau kvailo?O gi, atsistojau vonioje prieš veidrodį, išsipyniau plaukus ir nusikirpau juos taip, kaip man atrodė, kad reikia.


Čekšt. Čekšt. Čekšt. Čekšt. Vieną akimirką atrodė, kad pasiimsiu nukirptą sruogą nuo vonios krašto ir prisiklijuosiu ją atgal su lipnia juosta, o paskui, savisignalizacija išsijungė ir girdėjau tik - čekšt čekšt čekšt. Čekšt.
Ir nebėr ilgų plaukų. Plaukai iki pečių, o sruogas, susisukusias tokiu spiralę primenančiu raštu kaip kad ant sraigės namelio - pabučiavau ir išmečiau, linkėdama sau, kad tai tik į gera. Nauja kelionė - nauji pasikeitimai. Dar labiau apsišlifavęs mano charakteris ir papildomi 10 kilometrų, kuriuos nužygiavau su drauge vien dėl to, kad norėjom eiti pasivaikščioti.


Nenoriu jausti, kad vasaros jau neturiu. Kiti metai man liko skolingi vieną vasarą ir vieną draugę. Ir vieną žmogų, kuris taip supurtė mano, ant palmės besisupantį pasaulį, jog supratau, kad visai nesu aš alergiška meilei.


Tikiuos, visi pasikeitimai tik į gera.

(labanaktis)

Let it go. ll

oks jausmas lyg gerčiau juodą arbatą su medumi ir klausyčiausi kaip virš lango supasi vorelytis ant savo gijų, ant kurių vis dar sirpsta šermukšniai. Kažkoks nostalgijos aidas viską gaubia. Bet gal taip ir reikia.

*
Kai jausmai ir nuojautos pradeda suptis ant to paties voratinklio, ant kurio sirpsta šermukšniai ir auga gervuogės, kai viskas galvoje susimaišo, o Ruduo pradeda kandžioti alkūnes,ragindamas suspėti į tą garvežį, ant kurio vagonų sėdi ponia Skrybeliuotė, krokodilas Gena ir Kulverstukas, kai kai kai kai kai..!

Nežinau, ką darau blogai, ką darau gerai, todėl nieko ir nebedarau.
Kuprinė pilna knygų, kurias vešiuosi į Šiaulius, rankinė pilna lankstinukų, kalendoriukų, dar vienas aplankalas pilnas kažkokių nuorašų, skiaučių, nuotraukų, kitas tuščias krepšys vis mėtosi po kojomis ir aš nesiryžtu jo pakelti, kaip ir batų, kuriems čia ne vieta, ir viskas mėtosi ant lovos, išskyrus batus, kurie slepiasi kampe, už kompiuterio.
Daiktai nebekalba su manim, kambarys tarsi pradeda svetimėti, žinodamas, kad mano vietą jame užims brolis, kuriam čia ne vieta ir mano šešėlis vis blankyn ir blankyn. O baisiausia pasidaro tada, kai pusanto litro juodos kavos, naktį virsta sūriomis ašaromis ir aš suprantu, kad visiškai nenorėdama, to nesiekdama, pamilau beviltiškai beviltiškiausiai žmogų, kuriam nereikia papildomos naštos po kaklu. Ir šis žinojimas nė kiek nepadeda, ypač tada, kai šešėliai ir nuojauta sako,kad nė neverta kažko daryti ar kažko sakyti. Nes reikia šį žmogų paleisti taip pat lengvai, kaip kad jį ir sutikau.

O rankos lyg inkarai apsivijusios jo šešėlį, ir ašarok neašarojus, brangioji, nes tai vienintelis protingas dalykas, kurį galiu padaryti šiomis dienomis, kad ir kaip norėtųsi prisispaust prie jo, apglėbt rankomis kaklą, pečius, liemenį ir sakyt, kad užteks vien savanaudiškos minties, jog galėsiu bent vieną kartą priglust prie jo ir tyliai pasidžiaugt, kad taip, taip, pamilau pamilau (nes mano jausmams žodis "įsimylėjau" - jau nebetinka), nors ir nelaimingai.


*
Kol dar yra truputis vasaros - privalau paleist į dangų savo margaspalvių drakonų būrį iš skrandžio narvelio ir ištylėti, iš godoti save, savo mintis ir pojūčius, šiek tiek atbukusius nuo naujų, man nebūdingų jausmų jausmų, įsukusių spirale į TAI.

Pirmadienio pirmadienis.

Pirmadienis, rugsėjis 21, 2009 Laikas 18:19.
Pakeista Pirmadienis, rugsėjis 21, 2009 Laikas 22:21.

Kartą gyveno Ji.

Ji mėgo rankose sukinėti telefoną, spaudinėti tuos spalvotus mygtukus ir žiūrėti, kaip ekranėlyje atsiranda skaičiai arba raidės. Ji krykštaudavo kaip maža mergaitė, bandydavo jausmus įgarsinti rankų judesiais ir veido mimika. Dėl to, jos nešiojama spalvota kepurė, su vos besilaikančiu bumbulu, nuolat smukdavo jai ant akių, ir paslėpdavo jas po stora kepurės medžiaga. Ir kas kart, kai taip atsitikdavo, ji nenusiimdavo kepurės nuo galvos, tik tankiai mirksėdavo ir klausdavo, ar per kepurės medžiagą matosi, kaip juda jos blakstienų šepetukai. Draugai juokdavosi ir tvirtindavo, kad matosi, nors iš tikrųjų – nieko nesimatydavo. Jos kepurė kelis centimetrus pasislinkdavo į priekį, ir paslėpdavo jos nosį. Draugai ir vėl juokdavosi. Jiems atrodė viskas juokinga, kas buvo susiję. Ji juokingai vaikščiodavo, vis pasišokinėdama, juokingai gerdavo karštą arbatą irpapūtusi lūpas ir pūsdama orą – darydavo arbatoje bangeles, norėdama sustiprinti neseniai matyto filmo apie audrą, įvaizdį, juokingai sužvairuodavo akimis, norėdama biologijos mokytojai parodyti zuikį, kurį matė vasarą, kaime, ji juokingai šypsodavosi, o kreivi priekiniai dantys – padarydavo ją savotiškai simpatišką, nors, jos simpatiškumą užgoždavo jos keistumas. Ir jos vardas buvo juokingas, primenantis bandeles – Agota. Draugai šifruodavo jos vardą šitaip : bandelė su aguonomis.

Agota, arba bandelė su aguonomis visada gerdavo daug arbatos. Žalios, juodos, raudonos, melisų, aviečių stiebų, žemuogių lapų, ramunėlių, liepžiedžių, mėtų, kmynų, meškauogių, citrinų. Dažniausiai, prie arbatos jinai pasigardžiuodavo sausainiais su razinomis arba džiovintų obuolių skiltelėmis. Išgėrusi arbatos, ji nušlepsėdavo į savo kambarį, pasiimdavo iš palovės gaublį ir spalvotu pieštuku pasižymėdavo vietas, kuriose jau spėjo pabuvoti : Afriką, Indiją, Grand Kanarijos salą, Šiaurės ašigalį, Zimbabvę, Tailandą, Tokiją, ir tada, kai šias vietas sužymėdavo ir dar pirštu apvedžiodavo, išsitraukdavo kitą pieštuką ir apvesdavo tas šalis, kurias norėtų aplankyti : Afriką, Indiją, Grand Kanarijos salą, Šiaurės ašigalį, Zimbabvę, Tailandą, Tokiją, o tada, užsimerkusi durdavo pirštu į gaublį ir bandydavo, pasikliovus tądieninėmis koordinatėmis , surasti pasaulio pakraštį.

Agota buvo keista. Žiūrėdavo į save veidrody ir negalėdavo nuspręsti, kaip ji keista : labai keista ar tik truputį keista? O gal, jai tik pasirodydavo, kad ji keista? Nuo tokių minčių, ji užsinorėdavo pasikalbėti su kuo nors. Čiupdavo telefoną ir kalbėdavo. Pasakodavo kaip ji jaučiasi, ką ji matė, ką spėjo užuosti ir kokios nuojautos ją kankina. Ką sapnavo pirmadienį arba antradienį, ji pati tiksliai nežinojo, kada paskutinį kartą sapnavo, todėl tik dar labiau susipainiodavo. Bet ji kalbėdavo ir kalbėdavo, kol nebeturėdavo nieko pasakyti. Tada, prisikišdavo savo telefoną prie krūtinės ir liūliuodavo jį. Ji kalbėjo pati su savimi, tik, nerasdama priežasties tam padaryti, ji pasiimdavo telefoną ir apsimesdavo, kad turi draugę arba draugą, su kuriuo arba kuria kalbasi.

Agota jausdavo vieniša. O kai esi ir keista, ir vieniša – tada nieko gero nelauk, taip sakydavo jai mama. Ir dabar, prisiminusi tuos mamos žodžius, Agota palindo po antklode ir daug daug daug kartų kartojo : „ Aš visai ne vieniša „. Bet, kuo ilgiau tai kartodavo, tuo žodžiai greičiau tapdavo panašūs į tiesą. Ir tada, arbata pradėdavo lipti skrandžio sienelėmis į viršų, ir tada, Agota rankomis uždengdavo burnąir nosį užsikimšdavo. Ir įsivaizduodavo, kad yra po vandeniu.


*

Mano mintys čia atrodo labai padrikos. Rašiau ir galvojau, kad turbūt, ir aš turiu tokią Agotą, auginu ją pas save ir vargo nematau. Tik nesu tokia arbatos degustatorė kaip jinai. Ir džiovintų obuolių neturiu, bet labai norėčiau.

O ko, manim dėta, dabar užsinorėtų Agota?


p.s.


Kai kuriuos dalykus reikia perskaityti tarp eilučių.

Gero jums likusio pirmadienio.

L a b a s v a k a r ė l i s.

Antradienis, rugsėjis 22, 2009 Laikas 18:29.
Pakeista Trečiadienis, rugsėjis 23, 2009 Laikas 20:07.

L a b a s v a k a r ė l i s.


G y v e n i m a s y r a g r a žu s. Vakar pradėjau rašyti Ugnei laišką. Ji pradėjo su tokia užuomina : „Girdėjau, Germante, kad tau patinka rašyti laiškus, gal galėtum ir man parašyti? :>>> „. Man tai labai juokingai susiskaitė. B e t k a s n e m e l a s t a s t e i s y b ėirb ū k i m b i e d n i b e t t e i s i n g i – šiuo metu taip ir yra. Anksčiau, būdavau labai laiminga, kai gaudavau laišką. Eidavau, glaustydavausi aplink pašto dėžutę kaip mano Katinas aplink mano kojas, o pamačius, kad jos viduje boluoja baltas popieriukas – kaip apsidžiaugdavau. Manojaudulys priblokšdavo mane pačią, ir mintyse savęs prašydavau, kad tik iškentėčiau neatplėšusi laiško lauke, t u o j n a m a i t u o j n a m a i.Ir, kai tas jaudulys susirinkdavo visas savo molekules, aš laišką padėdavau ant lentynos ir bandydavau nuspręsti, ką į jį atrašyti. Galvodavau. Dabar, galiu pasakyti, kad per daug galvodavau, ką rašyti, ir laiškai, kartais būdavo labai painūs, net man pačiai jie nepatikdavo, tai ką jau kalbėti apie k i t u s ž m o n e s . O dabar, džiaugiuosi, kad galiu parašyti laišką, ir tas skanus jaudulys, kad kažkas jo laukia – nukrato mane silpna elektra. Taigi, pradėjau rašyti Ugnei laišką ir prirašiau labai daug. Per pusantros valandos, suspėjau aprašyti beveik visą gyvenimą, su visais jo užkulisiais ir kitokiais įdomiais dalykais. Tas „ aprašyti beveik visą gyvenimą „, gal ir skamba labai neįdomiai ir nuobodžiai, bet, a š g a l i u d r ą s i a i p a s a k y t i k a d m a n o g y v e n i m a s y p a č j o v i r t u v e v a d i n a m a b ū i t i s y r a į d o m i. Aš galiu daug kalbėti apie savo gyvenimą. Kaip gyvenu, su kokiomis mintimis atsibundu ryte, kaip jaučiuosi riedėdama į mokyklą, ką valgiau pusryčiams, kada pradėjau galvoti apie pietus, dėl ko noriu nušauti savo matematikos mokytoją, kodėl noriu namo, ką veiksiu savaitgalį ir ateinantį mėnesį. Labai daug kas a r b a labai ne daug kas – priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į savo buitį. Aš manau, kad gyvenu įdomiai. Mano mintys yra įdomios ( odė mano ego ), todėl, ir mano virtuvė atrodys įdomi kitam žmogui, ir mano mama atrodys įdomi tam žmogui, vien todėl, kad jis norės išsiaiškinti mano įdomumo šaknis.

Galbūt, tas žmogus įžvelgs kažką įdomaus pas mane virtuvėje ir man pasakys. Nes galimas daiktas, kad kažką pražiopsojau, arba, pripratau ir nepastebėjau.

G y v e n i m a s y r a g r a ž u s .Ir kiekvienas daiktas mano namuose, prie kurio pridėjau pusę savęs – turi atskirą istoriją, atskiras nuotaikas, atskiras mintis. Ir visiškai kitaip, tie daiktai mato mane. Tad, jei nori mane pažinti – kreipkis į mano Katiną ir kaktusus. Ir knygų gali paklausti kas ir kaip. O tos sidro skardinės, kuri yra ant palangės – gali nieko neklausti. Ji nuo rugpjūčio trečios dienos, kai aš atšvenčiau savo aštuonioliktą gimtadienį. Ji man atrodė graži, todėl aš ją ir pasilikau. Ir tėvai baigia priprasti prie jos. B e n t j a u n i e k one s a k o i r n e p r a š o j o s i š m e s t i .

Turbūt, šiandien vakare, apie devintą valandą, aš vėl nuslinksiu į virtuvę. Iškoneveiksiu savo Katiną, jam ji tokia išranki maistui ir kodėl kniaukia, kai visko turi. Tada, pasiimsiu ją ant rankų, prisiglausiu prie savęs ir pabučiuosiu. Pasakysiu, kad aš ją labai myliu, kad ir kokia ji bebūtų. Po kelių minučių, padėjusi Katiną ant žemės, į elektrinį virdulį pripilsiu vandens, paspausiu vieną mygtuką ir lauksiu, kol vanduo užvirs. Per tas kelias minutes, kol vanduo užvirs, aš spėsiu pagalvoti, kad iš geležinio arbatinuko arbata būtų skanesnė, o iš alavinio puodelio – arbata būtų panaši į mane. Vanduo užvirs, aš užsiplikysiu juodos arbatos, išmaišysiu cukrų ir spėsiu prisiminti, kaip Reda sakė : „ Nu bet tau, kiek mažai reikia iki pilnos laimės! „. Tą pagalvojusi, aš nusišypsosiu, atsisėsiu prie stalo, išsitrauksiu parkerį, patikrinsiu, ar pompelėje dar daug rašalo ir pradėsiu rašyti laiško tęsinį Ugnei. Turbūt, pabaigsiu apie Paulo Coelho pasakoti ir papasakosiu apie Jurgą Ivanauskaitę. Užrašydama žodžius, užgersiu juos arbata. O 22.26 h – aš paskubomis pabaigsiu gerti atvėsusią arbatą, paglostysiu Katino galvą, susidėsiu daiktus ir garsiai pasakysiu :

„Oho, kaip vėlu, Katine. Einam jau gultis. „ Katinas pamanys, kad jos šeimininkė susipyko su galva, bet, jinai stryktels nuo kėdės ir nutipens paskui mane, į „mūsų kambarį“. Aš trumpam nusistebėsiu, kokios švelnios jos letenos, kai ji ristele bėga per parketlentes. Gerda, pakėlusi susivėlusią savo galvą nuo kompiuterio, pasakys, kad išvaryčiau Katiną iš „mūsų kambario“. Aš ją išnešiu, palinkėsiu jai labos nakties.

Taip buvo vakar. O aš mėgstu pastovumą. Todėl, taip bus ir šiandien.

I r l i e ž u v i s n e a p s i v e r č i a p a s a k y t i k a d e s u n e į d o m i. Aš esu įdomi. Norėčiau būti natūraliai keista, bet dabar – esu tik įdomi.


Ir man beprotiškai fantastiškai patinka "Vilas ir Greisė", ypač ta juokinga teta, kai Džeką vadina "Džekučiu".

Bučkis, Džekučiai. : *

Apkabinu ketvirtadienį!

etvirtadienis, rugsėjis 24, 2009 Laikas 19:32.
Pakeista Sekmadienis, rugsėjis 27, 2009 Laikas 13:43.


Sveiki mano brangūs ir mieli, televizijos žiūrovai! /Oksė Deizė aš esu, mėgstu šokti tarp gėlių. Aš saulutė čia viena, Oksė Deizė, o pa pa. /Vandenis Venecijus man silkių dykai prikrovė.../O kur gi, dingo tomlibukai?

* * *

Aš myliu "Lietuvos televizijos" veikėją Gustavą, jo draugą profesorių Kalėdauską, nykštuką Beną, žmogėdras, kurie visada dainuoja per pietų pertraukas, vandenį Venecijų, Lapiną, Vilką. O dabar, dar myliu ir Oksę Deizę, Tomllibukų šeimyną, Tomlibukų kaimynus Minimukus (?), Iglį Tiglį. Ir labai myliu daktarą Hausą, kuris gyvena pas "Tv3".


Dar, myliu, vis dar myliu rudeninius obuolius, moterišką pripletkintą žurnalą, senuosius geruosius mėtinius saldainius, kurių šimtas gramų kainuoja 0.99 Lt, žmones, kurie myli mane, myliu tarkuotas morkas su cukrumi ir myliu knygyną. Dar myliu GrizlioMamos dienoraščius. Ir jos vardą, kai jis suskamba mažybine forma - Rūtelė.

Čia nerašysiu ko nemyliu. Nes pasaulis yra gražus, reikia visus mylėti. Ta i g i k a i p g i aš visus myliu. Va. Visi esat Džekučiai. Bučkis Džekučiams.

Kuo daugiau galvoju apie ateities perspektyvas, tuo labiau norisi tyrlaukiais bėgti ten, užkariauti miestus, takus, troleibusų vairuotojus, nusipirkti dviratį tokį seną, perdažyti jį ir nusiteikus romantiškai, apsimetus turiste, vaikščioti prieš vėją su žemėlapiu ir kažko ieškoti. Biški pasiklysti, paskui paskaityti knygą ir šypsotis. Ir aplankyti visas meno galerijas, koncertus, teatrus!

Vaikučiai, viskas tik praaaasideda. Spalio pirmą dieną, trečią valandą po piet, Kelmės Mažajame Teatre bus perkusininkų pasirodymas. Bilieto kaina - trys litai. O taip! Trečiadienį, labai gražiai iš septintos rusų ir aštuntos biologijos - išeisiu, persiprašysiu ir grįžusi namo su penktiniu, siaubingai džiaugsiuosi, kad štai, prasidėjus mokslo metams, kažką užmačiau, ir kažkur nuėjau.

Paplokime Germantei, kuri kažką parašė, nors nelabai žadėjo, paplokime Rūtelei, kuri pažįsta Grizlius, kad apkabino Germnatę - AviečiųUogienę - Agotą. Paplokitie vieni kitiems, juk tai daryti ššitaip lengva. (sun)

p.s. labanakt karalaičiai. (hug)

Robinzonai Kruzai yra labai gerai. (sun)

Penktadienis, rugsėjis 25, 2009 Laikas 18:31.
Pakeista šeštadienis, rugsėjis 26, 2009 Laikas 23:58.


Šiandien tai prisijuokiau. Neveltui penktadienis. Šiandien yra gera diena. Pradėjau naują laišką. Nežinau kam jį siųsiu, net nenumanau, bet, jei jau nusipirkau voką, tai ir laiškas vadinasi turi būti. Ir visą ilgą ir mielą savaitgalį, besivartydama nuo vieno šono ant kito šono, besiklausydama Vitalijos problemų ir jos alternativių jų sprendimo būdų, besigrožėdama rudeniniais kaimynų obuoliais ir besimėgaudama labi skaniu šokoladu, kuris užliuliuoja širdukę. Ir dar ką nors veiksiu savaitgalį, tad galit manęs nenurašyti ir negalvoti, kad aš nieko neveikiu. Bet, jei šokoladas ir toliau sėkmingai prašys, kad jį suvalgyčiau, tai nežinau kaip reikės pakelti savo užpakalį ir vėl pradėti galvoti apie savaitgalį.
O pastarąsias kelias dienas aš su Gerda šmaikštavom apie mano nuotykius studentų bendrabuty, apie visokius elektrikėlius, Žilvinus Cioces - potencialius mano kavalierius ir geležinį virdulį, iš kurio skaniai garuotų arbata. Ir galiausiai, buvo prieita išvada, kad būsiu panaši į tarbakrauskę iš provincijos. Gal ir nieko. (sun)
O bruolytis, šiandien pasiekė nukvakimo aukščiausią lygį, ypač, kai tėvas įsikišo su savo komentarais.
O istorija tokia, kad bruolytis nusikirpo per ilgus džinsus ir dabar atrodo baisiai, nors ir anksčiau jis atrodydavo baisiai.Ir tėvas puolė komentuoti :
- Kodėl tu džinsus nusikirpai? Tokie trumpi. Kai išėjai į kaimą niekas nesiūlė tau drabužių arba maisto? Atrodai tai, kaip iš namų išvarytas.

*

- Ir į ką tu panašus? Į Robinzoną. Tik barzdą tereik priklijuoti ir papūgą ant peties padėti, bet užteks tau ir vištos. Eik, užsidėk vištą ant pečių ir būsi panašus į Roinzoną.

*

Ir, kai Gerda pabėrė savo išminties perliukų :
- Išėjo negras į šachtą, tai tiek jį visi ir tematė.

*

Visi šiandien įtartini. Penktadieniu apsirgo? Turbūt.


* * *

S e k m a d i e n i s.

Sekmadienis, rugsėjis 27, 2009 Laikas 10:16.
Pakeista Pirmadienis, rugsėjis 28, 2009 Laikas 17:35.


Tirlim pom po, tra lia lia lia - prisiekiu savo makaule! - juokėsi rūmų juokdarys viename multiplikaciniame filmuke, iš serijos "Senoji animacija". O anksčiau, kai dar rodydavo "Senąją animaciją", prieš ją rodydavo ir "Mėtą Meškiniją". Su ta žalia Meška, aprodydavo ir jos draugus sliekus : Voksas ir Noksą, tada, į jų knygų stalčių atsikraustė Žūrkė, kuri knygų puslapisu apgraždavo. Ir Mėtai Meškinijai teko Žūrkę išmokyti gražus elgesio su knygomis ir knygų skaitymo etiketo. Labai dažnai, pas Mėtą Meškiniją užsukdavo ir Bitė, kuri parodydavo labai įdomių darbelių. Ir kalbėdavo jinai labai gražiai, vos vos cyptelėdama. O Kai Mėtai Meškinijai būdavo labai daug nuotaikos, jinai gerdavo mėtų, ir tiktai mėtų arbatą iš plastikinių stiklinių ir dainuodavo apie rudeninę karvę : "Mū mū aš karvė rudeninė, paliksiu pievas paskutinė". Iš tiesų, tai aš labai daug gražių dalykų gali pamatyti anksti atsikėlęs ir įsijungęs LRT kanalą. S e k m a d i e n i o rytais, vis dar užkariauju LRT kanalą ir žiūriu "Paslapčių sodą", "Gustavo enciklopediją", "Talentų ringą". Visada žiūriu. iIr "Tele bim bam" žiūrėdavau S e k m a d i e n i o rytais, kol šios muzikinės pramoginės laidos neperkėlė į šeštadienį. "Sekamdienis, rieda kitas mašiniukas, mūsų daug - aha - mus traukia morotiukas. Sekmadienis - geri dalykai vyksta, visi linksmi ir niekas nesipyksta! Pyp pyp pyp. Tele bim bam gatve - vaikšto geri, laimingi žmonės, Tele bim bam gatve - vaikšto gerų žmonių sapnai. Tele bim bam - eiki ir nesustok, visada dainuok, Tele bim bam - vaikams ir ne vaikams". Šyptelėkite, juk S e k m a d i e n i o rytas.

Eisiu aš biški pasitvarkyti, pavalgyti, gal kokių čirvinių blynų išsikepsiu, tada eisiu mokytis, ir nė nepajusit, kaip vėl ateis tas sekmadienio vakaras, o rytoj - į mokyklą. (sun)


Darbingo sekmadienio jums. Džekučiai. :*


p.s. http://www.youtube.com/watch?v=QX1Hicf3myg - graži japoniškai skambanti daina, kad s e k m a d i e n i s skanesnis būtų jums.

p.p.s.s. ačiū, kad dėka jūsų, galima parašyti kažką gražaus. *(hug)

Rugsėjo 29 diena, antradienis.

ntradienis, rugsėjis 29, 2009 Laikas 20:10.
Pakeista Ketvirtadienis, spalis 01, 2009 Laikas 18:23.



Dabar norėčiau pasivažinėti dviračiu. O kadani, dviračio neturiu, tai pasiskolinsiu vieną tokią gražią frazę iš žurnalo "ISTORIJOS" (detaliau sunku prisiminti) : "Šiandien diena, kai ji negirdi".
Ir iš tiesų, nuo vakar vakaro, puse ausies tegirdžiu, bet vis tiek stengiuosi būti labai ausyla ir akyla, ir visokia kitokia. Ir stengiuosi perskaityti E.M. Remarque knygą "Triumfo arka". Dar kelios dienos ir galėsiu praverti renovuotos bibliotekos duris ir vėl imtis skaitalų visokių. O viskas taip keista keista dabar. Ir emocijų per daug, ir dar visokių dalykų per daug. Ir dienoraštis - per besiseilėjantis ir kažoks, kuris tik limpa prie batų padų.

Bet, gyvenimas yra gražus. O mes labai laimingi žmonės. Kad ir su tolerancijos stoka. Visi Džekučiai yra geri.

Vat.

ir nebežinau nė ką pridurti.

Gero likuiso antradienio.

Vytautas V. Landsbergis "Kai pavargęs aš gulėsiu".

Ketvirtadienis, spalis 01, 2009 Laikas 19:53.
Pakeista šeštadienis, spalis 03, 2009 Laikas 19:52.





Labas vaikai.
Tai ką, traukiam botus į paviršių, pradedam megzti vilnones kojines ir geriam arbatą su medum ir citrinos nusipirkim dar. Ir įsijunkim ką nors gražaus, kad ir radiją, kad jinai tarškėtų per visą dieną. Nesvarbu ką.

Mintys pabiro kaip žirniai. Viskas tik dėl tos dainos. Va taip.

Hokshila feat Svaras - Kur Dingo Vienybė?

šeštadienis, spalis 03, 2009 Laikas 16:00.
Pakeista Sekmadienis, spalis 04, 2009 Laikas 20:28.


Kažkaip keista šiandien. Nežinau dėl ko. Akys lyg norėtųsi merktis, bet miegojau šiandien iki aštuonių ryto. Ir labai gerai mieigojau, nes nieko nesapnavau, neprabudinėjau. Čia jau tikrai ne pilnaties nuopelnas, galbūt, knygos. Valanda skaitymo prieš miegą - ir viskas labai gerai. O ką aš skaičiau? P. Gregory "Karalienės palikimas". Šiandien jau baigiu perskaityti. Ir paskui, dar ką nors skaitysiu. Turbūt eilėraščius. Turiu parsinešusi namolei dvi Tautvydos Marcinkevičiūtės knygas, vakar jau pradėjau skaityti abi, po truputį. Ir arbatos prieš skaitant reikės išsivirti, ir susirasti kokį kambarį, kuris niekam neužkliūtų, ir niekam nebūtų reikiamybės jį atidarinėti ir kažko ieškoti. Ir toliau sėkmingai varginsiu akis. Bet, viskas bus labai gerai. (sun)

Šiandien kažkokia keista diena. Žiūriu į žmones ir galvoju, vuojėtau kokie jie keisti, kokie jų poelgiai keisti, kokios jų mintys keistos, kaip viskas labai įdomu ir keista. Net ruduo pasidarė keistas. Vakar jo nebuvo, o šiandien - kalpt klapt - obuolių prikritę vos ne iki kelių, lapai pageltę, nuraudę, žmonės eina keistai iškėlę galvas per tuos obuolius kaip kokie gandrai žirgliuoja, bet jie atrodo laimingi. Šypsosi sau į ūsą ir atrodo laimingi. Galėčiau garsiai krykštelėti, vuojėtau vuojėtau kaip gerai, kad žmonės laimingi žirgliuoja kaip kokie gandrai, kad jiems obuoliai - iki kelių, vuojėtau kaip viskas čia gerai! Bet nekrykštauju ir tik žiūriu į juos įdomiai, linguoju galva kaip Juodis, kai būna labai susidomėjęs kuo nors (kad ir manimi) ir viskas. Nors paimkit ir supurtykit mane kas nors!

Tylu. Matyt, taip ir turi būti. Saulė ridinėjasi lapiais lapeliais, obuolių mums iki kelių ir viskas labai gerai. Nesvarbu, kad tas gerumas keistas. Kažkaip, pati jaučiuosi keistai, lyg ką būčiau pametusi. Ir kokį daiktelį pamečiau, ką padariau našlaitėliu?

"Ne jiems, o mums. Ne dėl jų. Dėl mūsų. Aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę. "

Galbūt, taip ir buvo. Persivalgiau balto minkšto ir raikyto batono, tai čia ir kliedinėju visokius niekaluss pletkalus. Ir tikriausiai, man tik pasirodė kad yra šitaip, o ne kitaip.

O kaip gyvenat jūs ir visi kiti, kuriems atrodo viskas ne keista ir ne įdomu? Viliuosi, kad gerai. Bet nebijokit, ruduo neužkrečiamas.

http://www.youtube.com/watch?v=I4RtYqny0DU

"Kur ta vienybė dabar?" (music)

P.s. Nebūkim sentimentalūs?

kvarkt.

išaugtinio megztuko kronikos bebaigiant sekmadienio vakarą.

Sekmadienis, spalis 04, 2009 Laikas 21:52.
Pakeista Ketvirtadienis, spalis 08, 2009 Laikas 18:55.


Ir gyvenam ir kikenam mes vienodai. Tikrai taip. Pati nežinau kokios musės mane sukramtė ir karmtė visą savaitę, kuri kažkaip ėmė - ir parėjo, bet supratau tik tai, kad su visu šitokiu mano minčių bagažu - niekam su manim nepakeliui, nesigauna niekas iš amnęs, o penkmečio planai tiesiog subyra man į dvi kišenes. Ir suku savo kvailą galvą kas ir kodėl ir dėl ko ir kur. Ir niekaip nesuprantu, nerandu čia jokių šaknų, iš vis, nieko nerandu. Ir nebesuprantu, iš kur tokios mintys atsiranda. Iš kokio velnio užpakalio? Nežinau. Ir vėl nežinau. Nežinaunežinaunežinau. Vat, paimsiu ir galvą pradėsiu trankyti į stalą, gal tada viską sužinosiu. Ir tada, išsigręšiu ausy skylę, per kurią supilsiu į galvą penkmečio planų trupinius. Ir vėl bus gyvenimas gražus. Ane?


Imsiu dabar mokytis tobulos harmonijos ir optimizmo meno. Mokysiuosi sudėlioti save ir galbūt, per mėnesio laikotarpį, kas nors įvyks. Jokių piktų ir negatyvių emocijų, viskas labai gerai, sveikas maistas, sveikame kūne - sveika siela, anuji žmonės, nauji potyriai ir daug gražių dalykų. Būtinai priminkit man šitai, nes užmiršusi, vėl prisigalvosiu ko nereikia ir vėlei bus ta "nežinaunežinaunežinau" stadija. O čia būna baisiau ir už PMS. Bet, prieš visa tai, turiu išsisirūbauti kaip reikiant. Už visus dalykus, kurių prikaupiau, už tuos, apie kuriuos garsiai nekalbėjau, ir už tas akimirkas, kai veidmainiavau. Chu cjė, bus viskas vėl labai gerai. Daug gerų ir gražių emocijų, mažų smulkmenų, visko bus. Tereikia kantrybės ir saviugdos man pačiai.

Iš tiesų, noriu, kad tai būtų gerai. Kad tai būtų vienas ir didelis didelis žingsnis į priekį, negalvojant apie ateitį, nekuriant tų ateities palnų, kad paskui nereikėtų graudžiai verkti, jei likimas įgrūs man į rankas citriną ir lieps ką suvalgyti. Nėra praeities, nėra ateities, yra graži dabartis, rytoj prasidės nauja savaitė, rytoj išsiplausiu savo kambarį, atsikratysiu kitais daiktais ir būsiu geras ir žvalus agurkėlis. Laisvė lygybė ir meilė, mielieji.

Ir saldžių sapnų jums visiems. (hug)

p.s. norėčiau būti fotografe, norėčiau, kad kas nors sugalvotų mane nufotografuoti, norėčiau taikos visam pasauliui ir labai norėčiau taikos palinkėti sau.

p.p.s.s. kai mamukas grįš - nusinešiu į mokyklą - pyragą iškeptą! (sun)

p.p.p.s.s.s. labai norisi, kad kas į svečius užsuktų. na, jei ne jūs pas mane, tai aš pas jus ateisiu. (happy)

Pirmadienis.

Truputis grožio pirmadieninio jums.

Laša tyras vanduo
Tyras vanduo ant mano rankų
Ar tai lyja lietus
Ar praskrido pro šalį angelas

Liūdnu veidu.


http://www.dpoezija.lt/daina/1219

Vakarais išdirbinėjant.

Jei tu būtum kava, aš būčiau cukrus.
Jei tu būtum mėnulis, aš būčiau kosmonautas.
Jei tu būtum jūra, aš būčiau Titanikas.
(atvirutės užrašas iš "Norfos")

*

http://www.youtube.com/watch?v=PQWUGvA9TSs&feature=related
(labai labai graži daina ir video)

*

O ką jūs, kukuliai? Ir jūs, spurgytės? O ką tu, Agota nenujota? O ką aš?
O aš. O aš jaučiuosi gerai, šypsausi, miego trūkumas atsiliepia fantazijai ir kitiems kūrybiniams procesams. Šiandien nusipirkau kavos, nors dabar, puodelyje, mirksta braškinės arbatos tamponas. Kavą pasilikau rytui. Ir namų darbai iš litearūros laukia. Juos parašysiu prieš miegą. Labai neįtikėtina, bet šiandien man nesigalvoja. Visos mintys kaip kokie garų kamuoliukai - tuoj pat paima ir išsisklaido, ir viskas. O dar reikia išsiplauti galvą, susišukuoti garbanas prieš miegą, kad ryte nereikėtų keltis 05.30 ryto, kad viską susėčiau : ir manų košės išsivirti, ir arbatos išgerti, ir batus nusivaksuoti, ir plaukus susitvarkyti. Rytoj vėl kelsiuosi 6 ryto ir ką nors galvosiu iš naujo. O šiandien - labai pavargau. Kažkaip.

Iš tiesų, tai labai noriu, kad kas nors leistų, kad savo galvą galėčiau padėti tam kam nors ant kelių ir man paglostytų galvą, ir aš užmikčiau. Šiuo metu, tiktai to ir tenoriu.

Tik tiek, kukuliai, spurgos ir visos kitos agotos.


iki.

Anė iš Žaliųjų Mansardų.

Gyvenimas yra gražus. O skaniausia arbata - su cukrumi ir citrinomis. Arba - geriama valgykloje su kažkaip artima drauge ir perkama už 0.30 ct. Skaniausias saldainis - hematogenas - valgomas paslapčia per fiziką ir labai neslapta per anglų. O mylimiausia mokytoja - lietuvių kalbos - kuri ištaiso septynetą į aštuonetą ir viską supranta taip, kaip ir turi būti.

Gyvenimas yra gražus. Būnant Agota ar ne Agota, uogienė ar kokiu kokletu. Bet geriausia tai būti savimi.

200 g mėtinių saldainių už 2 litus.

Antradienis, spalis 13, 2009 Laikas 18:53.
Pakeista Pirmadienis, spalis 26, 2009 Laikas 20:51.


Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia kito žmogaus. Baisiai pilnas. Taigi visa kita ji turi padaryti pati.

Ačiū Dievui ir visiems šventiesiems, kad jau antradienis. Pirmadienį išgyvenau ir pergyvenau, sušalau į ožio ragą, pasipiktinau mėtinių saldainių kiekiu viename pakelyje ir nuoširdžiai a le nuoširdžiai, kiek tai įmanoma su mokytoja, pasikalbėjau su mokytoja Živile S., kuri labai įdomi asmenybė, reguliariai paklausia, kokia knyga puikuojasi ant suolo ir nebamba, kai per anglų pamoką - skaitau. Norėjau paklausti vieno dalykėlio dėl žodžių skaičiaus egzamine, ir iš paprasto atsakymo skaičiais, išėjo pašnekesys, kurio pabaigoje ji pridūrė : " Žinai, pabaik tu skaityti tą gražią knygą ir tada jau pradėk mokytis ". Plius, gavau pasiūlymą, rašyti rašinėlius jai apie perskaitytas knygas ir kitokius dalykus, kad patobulinčiau savo gramatiką ir neperrašyčiau per daug žodžių, kaip kad dažnai pasitaiko. Ir čia buvo tokia kaip ir biški paslaptis. Nes ir taip mokykloje skalnda gandai, kad tiek lietuvių kalbos, tiek anglų kalbos mokytojos man pastoviai nuolaidžiauja ir nieko nesako, net nežymi, kai nepadarau namų darbų ir panašiai, todėl, tokia labai netgi prabangia paslaptimi pasidalinau tik su Reda, kuri atlaidžiai šyptelėjo ir nieko nesakė, nors žinau, kad per kelias dienas ji spės tai prikišti dešimt kartų su tuo pačiu kontekstu : "Juk sakiau, kad tau Sodaitienė neabejinga". (sun)
O paskui, kažkodėl, gerai nusiteikusi, kad ir sušalusi, nužygiavau pasivėlinusi į fizikos kabinetą, ten iškentėjau dvi fizikos pamokas iš eilės ir nuklibinkščiavau iki stoties, o iš ten - autobusu namučio.

O šiandien, atsiskaičiau dailės piešinį ir nusipirkau mėtinių saldainių! Netgi, buvau su Reda kapinėse, ten nostalgiškai pasidžiaugiau tokia gražia ir tylia vieta, kurioje, net varnų nebelikę ir šiaip, paklaidžiujusios po kapinaites, susiradom jos mamos kapą ir tyliai pabuvom. Iš tiesų, žinojau, kad Redai nepatinka kalbėti apie savo mamą ir tai, kad ji pati pasiūlė aplankyti jos mamos kapą - man labai labai daug ką reiškė, tai vienas iš rimtesnių požymių, kad jinai manimi pasitiki. Ir mes labai gražiai susitarėm, kad per mano laidotuves, jinai pasakys kalbą apie mane. Net rankas paspaudėme viena kitai. (sun)

Ir viskas. Diena buvo pakenčiama, bet tikrai gera. (happy)

Skanios arbatos ir bandukių su uogiene jums.

Penktadienis-Šeštadienis.

šeštadienis, spalis 17, 2009 Laikas 20:53.
Pakeista Pirmadienis, spalis 19, 2009 Laikas 16:47.



Pasakykit tai garsiai ir murmuškai : kurtizanės!




O geriausia norint išgirsti taip gražiai subtiliai skambant šį žodį, reikia, kad ji kažkas sušnabždėtų tiesiai į ausį, reikia lyžtelt cinamono grudelių nuo kūno, reikia užuosti vanilę ir girdėti, kaip į taures yra pilstomas brangiai nepadorus vynas. Reikia jausti ir žinoti savo vertę. Reikia žaisti. Reikia pašėlti Paryžiaus skvere, prie spingsinčios senovinės stulpo lempos pašnabždėti pačus slapčiausius norus ir padaryti kažką tokio, apie ką pagalvojus - širdis kartais ima ir sustoja.




Kabaretas. Kurtizanės. Aistra. Jau nuo penktadienio mano kintys skraidžioja virš jų. Vis baksteli mažom adatėlėm į basas pėdas ir klausia kur gi tos gražiosios kojinės, kur tas korsetas, o kur skrybėlaitė? O tos ilgosios pirštinės, vien savo išvaizda išprovokuojančios tas pačas mintis? O dažai?
Oda tik pašiurpsta, o mintys įsišaknija labai giliai, ir neduoda ramybės, priversdamos duoti pažadą, kad vieną gražią dieną, aš tai vis tiek padarysiu! Sukonkretinsiu idėjas ir padarysiu kažką labai gražaus, gaivališko ir pilno aistros. Kurtizanės, meilužiai, ilgos kojinės, prieblanda.


Vat paimsiu ir įgyvensindsiu šią idėją ir nufotografuosiu kurtizanes, ir visiems parodysiu jų meilužius, ir gangsterius. Viską padarysiu kartoju kaip įsisiubavusi Matrioška apvaliu pagrindu.


O kol kas, visas mintis teka iškeisti į ramunėlių arbatos puodelį. Ir į knygas, ir planuoti kruopšiai ateitį, galvoti naujas roles, ieškoti aktorių, tų žmonių, kuriuos ne pamatyčiau, o pajusčiau.




Labanaktis.

Gustė.

Ketvirtadienis, spalis 22, 2009 Laikas 20:23.
Pakeista Pirmadienis, spalis 26, 2009 Laikas 20:46.



Tak tak tak.
Bėga bėga bėga laikas teka laikas kaip koks kisielius, o šiandien aš sudaužiau lėkštę, vakar visuomeniškai pasirodžiau Vėlinių paminėjime mokykloje, uždegiau liktoriuką, vaikščiojau po kapines su etikos mokytoja ir pasiklausiau dekano kalbos. Ir persiuosčiau chrizantemų. Ir dar gavau kaktusiukų nuo Eglės. Ir dar apkalbėjau Moniką ir jos buitišką kaimietizmą. O autobuse valgiau pienišką šokoladą su didžiuliais riešutais. (mmm) O šiandien ryte taip užsimaniau pieno, kad išgėriau jo puodelį ir dar liko lašas juodai arbatai. Labai saldžiai juodai arbatai.

O šiandien skambino mamukas iš ktto Europos galo ir padėkojo už laišką, ir nuotraukas išgyrė. Suokalbiškai susižvalgiusios su Gerda nusprendėm, kad dar šį vakarą mūsų nuotraukas pamatys ir jos draugė Olga. Taigi, bent trumpam pasidarysim labai įžymios. (happy)

Visko šiandien buvo. Kaip ir visada. O antradienį ir vinjetei nusifotografavau. Prisijaudinau pilnas kelnes ir aplamai nežinojau ką daryti atsisėdus pas tą dėdę, bet, pralaukus pusantros valandos eilėje, vis dėl to nusifotografavau, ir paskui diskutavau su Reda kaip būčiau atrodžiusi vinjetės portrete nuskusta galva. Ji pasiūlė fotošopą, aš pasiūliau kirpyklą. Įdomiai mes čia. Eilinį sįkį.*

LENKA - The show.

eštadienis, spalis 24, 2009 Laikas 11:43.
Pakeista Pirmadienis, spalis 26, 2009 Laikas 20:44.


Vakarykštė diena po pietų buvo tokia o taipotaipotaip.* Ir viskas tik dėl kelių paprastų priežasčių. Visų pirma, buvau bibliotekoje, radau Radauską! (otaipotaipotaip), ir daug kitokių poezijos dalykų, tai dabar būsiu visą mielą savaitėlę apsivertusi eilėraščiais ir kniūbsčia panirusi į poezijos vingrybes. Bet, dėl kvapo parsinešiau ir Zurbos knygą. * Po bibliotekos, kartu su Gerda nupingviniavom į Maximą, nusipirkom traškučių, biški limonado, susiradom suoliuką skvere, ir draugų. (sun) Paganėm akis į Peu Peu pusbrolį, dar pasižiūrėjom kaip berniukai visokius triukus fokusus ir marokusus daro, ir toliau nupingviniavom į autobusų stotį. O geriausia tai, kad nusipirkom fotojuostelę!* Galėsim eiti gaudyti varnų į Padubysį ir vėlei vaidinti savo filme "Laumės iš Padubisio miško". Ir dabar, laukima gražių orų, laukiam saulės ir bobų su visa jų vasara.

Pripingviniavau ir čia. Kartu su Lenka.

http://www.youtube.com/watch?v=YHKDCqnH_7M

Kiekviną vakarą po laišką.

Kiekvieną vakarą – po laišką.




* Nouvelle Vague„Friday night Saturday morning“


* Zero 7„Swing“


* Keistuolių teatras„ Tuk tuk tuk į medį tris kartus „



Sekmadienį užbaigiau kaštonų rinkimu iš po kaimyno aplaužytos gyvatvorės ir jų plovimu, kai grįžau namo. O paskui – knyga, radijas, kompiuteris, ir daug, nebedozuojamos jau arbatos, kurios likučiais buvo pripildyti visi namuose likę puodeliai. Tai buvo toks lėtas sekmadienis, kad atrodė, kad jį gyvenu jau kelis kartus iš eilės, ir todėl, visiškai nesistebėdama, kas bus toliau – laukiu jo pabaigos. Išprotėti galima.

Bet, užtat, su labai gražia misija, praturtinau savo sąsiuvinį naujais adresais ir nauju šūkiu : „Kiekvieną vakarą – po laišką!“ ir nuo šiandienos pradėsiu jį įgyvendinti. Nes labai dažnai pradėjo kartotis ta situacija, kad, kai turiu ką pasakyti, kai turiu ką parašyti – nieko nebūna, neturiu kam išsiųsti tų minčių, nebūna adresatų, o pliusiukai sudėlioti prie kitų adresų, liudija, kad jiems jau išsiųsti laiškai ir belieka tiktai laukti atsakymo. Tai nejau siųsi žmogui dar vieną savo įkyrų laišką? Atrodo, dar proto turiu, kad nepridaryčiau didesnių zbitkių.


Prisirinkau visokių idėjų, prisiuosčiau naujos juostelės aromatų ir prisirinkau mamos drabužių, kurie labai gražiai tiks iliustruojant mano idėjas ir norus. Deja, mano bedramintei, kitai Gergardaitei labai dažnai būna kažkas negerai, ji būna pasikasusi po savo mintimis, užrašais, o dabar – jau ir po šalikų nėriniais. Taip sakant, ji dirba pilną darbo dieną ir man tenka tenkintis tuo laiku, kai ji patampa laisva. Galvoju, gal čia jos klonę man nusikopijuoti ir pridauginti daugiau Gerdų? Kuo daugiau Gerdų – tau vaisingesnės būtų mano idėjos, tuo būtų geriau.

Bet, tiek jau to. Sugalvosiu ką nors.


Einu virti virti burokėlių sriubą, o paskui morkyčių pasidaryti su majonezu ir česnaku. Kaip valgysiu!


*Puikumėlis.

Frankmusik - Confusion Girl. (clap)

Penktadienis, spalis 30, 2009 Laikas 22:10.
Pakeista Sekmadienis, lapkritis 01, 2009 Laikas 21:32.



Šiandien kažkokie velniai apsėdo. Prisapnavau pilną naktį visokių batų, pačių gražiausių. O ryte atsikėlus užsimaniau tvarkytis. Perdozavau arbatos ir apsižergusi šluotą vijau visokius būtus ir nebūtus voratinklius, ploviau ir tvarkiausi, šimtąjį kartą peržiūrėjau visokius sąsiuvinius, pasiklausiau nuotaikingai kukuojančio M-1 paausy, ir pagarsinus - leidau jo pasiklausyti ir kaimynams.

Valiau ir galvojau, kad kai kambarys bus švarus, tai visai kitokia savijauta bus, kažkaip bus švariau viduj, bet tiktai atsirado poreikis daugiau užvalgyti, daugiau išgerti arbatos, paskui kažkaip, išsivirus spagečių prikirsti pilną pilvą. O raitydama spagečius ant aštriadantės šakutės galvojau, kad jie man panašūs į baltus kirminus ir kažin, koks būtų skonis tų baltų kirminų, jei tie spagečiai iš tikrųjų tokie ir būti. Kvailos tos mano mintys. Kažkodėl.

O dabar dar biški skaitau, išeinu į lauką biški pasivaidenti dėl bendro kvapo, aplankau apylinių pievas, pasisveikinų su kokia kaimyne, prasimalau valandžiukę ir grįžtu namo nušalusia nosim.

Nu nieko sau. Gražesnio rudens niekas nebūtų sugalvojęs turbūt.

*Jetau kaip norėčiau ledų dabar. Cukraus cukraus cukraus!


Labanaktis.

O vaikyti!

šeštadienis, spalis 31, 2009 Laikas 17:00.
Pakeista Pirmadienis, lapkritis 02, 2009 Laikas 20:22.



- Ne, - pasakė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
- Ko prie manęs pristojai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?

* * *

Kala o taip kala pas mane Alphabeat "Spell", o akys baigia susižvairuoti nuo daininkės labai gražios ir spindinčios, ir dar mėlynos - suknelės! O dar tie berniukai, pamačius taip špkant, taip ir norisi sušukti ; "O vaikyti!". O taip, šaba daba dum kaip smagiai čia. Muzika muzika muzika. Gal kas nors norėtų iš pašalės paklausti, ar aš apsinešiau ja, nes man labai maga garsiai pašūkauti nė kiek netaupant gerklės ir pasakyti, kad taip taip taip taip, taip, aš apsinešiau! Ir ką jūs man, einam šokti šokti šokti šokti šokti šokti šokti. Ir paskui, susiradus pas mamą spintoj kokią jos jaunamartytės laikų suknią, reikėtų išpulti į lauką ir šokti, pasikausčius platformomis ir kitokiais kabulais. O vaikyti!

Koks būtų balius. Kablukų festivalis vos ne. (sun)

Jaučiu, kad prisikaupė pas mane kažkokios energijos, jos užtektų bent keliems arbatos puodeliams, nors dabar, po arbatos perdozavimo, labai tiktų krūzelis baltintos kavos ir kondesnsuoto pieno skardinė. Ir kokia plyta šokolado su dideliais riešutais arba sausaininis tinginys. Nors, prieš kelias valandas rypavau, kad norėčiau naminio rūgpienio, kuris dideliais gabalais tekšėtų į mano didelį puodelį ir kurį galėčiau valgyti su dideliu šaukštu. Ir tada prisižaryčiau pilną keptuvę bulvių, ir morkyčių pasigaminčiau su česnaku. Kaip valgyčiau!

Rankos pirštai vis dar sūrūs. *

muzika muzika muzika muzika muzika išgelbės pasaulį. *

http://www.youtube.com/watch?v=kwH0BxtbeEA

Would you go to bed with me? - Touch and Go. ll Jaukumas jaukumėlis.

Sekmadienis, lapkritis 01, 2009 Laikas 21:49.
Pakeista Antradienis, lapkritis 03, 2009 Laikas 20:43.


Sveiki gyvi.

Baigiasi mano visų galių sąsiuvinis. Nesvarbu, kad jis yra visų galų sąsiuvinis, to a le dienoraštis - muzikinis grojaraštis - mintiaraštis, bet kai draugei rašiau laišką, norėjau užsiminti ir apie savo super duper dąsiuvinį, tai vietoj "visų galų", parašiau "visų galių". (mm) Na, bet čia smulkmė. Visų galių sąsiuvinis daug geriau skamba, tai labai galingai. Tiesiog pagal mane ir sąsiuvinio pavadinimas. Taip taip taip.
Atostogos ėmė ir praėjo ir kažkaip, neužsiliko nieko įdomaus jose. O gal tik aš nieko įdomaus nepastebėjau? Bet neee. Viską pastebėjau, viską konspektavau (išskyrus namų darbus), išeidavau reguleriai pasisklaidyti po savo miniatiūrinį kaimą, apvaikščiodavau visas pakampes, dešimtis kartų praėjau pro senąjį angarą, žingsniu paglsotydama tą labai gražų ir seną langą, kurį mielai parsineščiau namo, paskui, akimis nubučiavau pakampes prikritusias gražiausių lapų, prisirinkau pilną maišelį kaštonų, išmindžiojau kartu su Gerda piktos kaimynės pievas ir viskas tik dėl fotografijų, atseit - dėl meno. Dar skaičiau Radauską, kepiau bulves, taisiau morkus su česnakais, gėriau labai daug ir visiškai nedozuodama arbatos ir iš tremties grąžinau Katiną, dar, žavėjausi Dubysos slėniu ir parašiau laišką. Ir lapus grėbiau kieme! Ir su dideliu grėbliu grėbiau, paskui su kreivašoniu karučiu tempiau juos ant dirvono ir tęšiau žemę, kad bulvės kitais metais būtų skanesnės. (sun) Ir jūs nepatikėsit kaip džiaugiausi, kai per naktį, ant žemės pribirėjo dar vyšnios lapų! Vis dėl to, dar galėsiu rudenauti pasistumdama karučiu. (sun)

O šiandien kalbėjau su Aba. Pasakojo ji man visokius vėjus, iš tikrųjų, tai nieko nesupratau. Klausiau ar pasiilgo Katino, sako : "Pasiilgau, ir tavęs pasiilgau, ir bralyčia pasiilgau, ir Gerdas pasiilgau, o kai grįšiu tai miegosim abdivi", sakau, gerai Aba, galėsim miegot abi. Kai jinai mamai perdavė telefoną, iš mamos balso supratau, kad mama susigraudeno, o paskui, susigraudenau aš, ir Aba. Mama sako : "Susigraudeno Aba, labai pasiilgo tavęs, kai grįš tai tikrai su tavim miegos".

virė virė košę vaikai atsilošę!

Kartais aš stebiuosi žmonių akibrokštais. Rodos, tiek mažai žmonių turiu aplink save, o jau akibrokštų krūvos! Vienas paskui kitą, jie mėtomi lyg kokie akmenys į mano ropėmis nusodintą daržą. Ropių pagailėkit, draugai mieli! Nieko jie nepaiso, jiems tiesiog tokia nuotaika, toks nusistatymas, jiems daugiau nėra ką veikti, bjaurybės kokie, negaili mano ropėmis nusodinto daržo. Ir aš nieko negaliu padaryti, ir jaučiuosi taip, lyg su šakėmis prieš traukinį mjuočiau ( ak ta lietuvių kalba su savo vaizdingąja kalba ir puikiąja mokytoja ) Bet niekis, išgyvensiu. Ačiū Dievui, pagaliau baigiasi metai, dar kelios savaitės ir galėsiu ramia galva ir kitomis ramiomios galūnėmis, daryti "bim bam pau - glma", kaip kad mamukas vaizdžiai įsireiškia į nieko neveikimą. Bet tiek to. Šiandien sugalvojau ko reikia mano naujai draugei, tai vat, mano naujajai draugei reikia tokio užsimanyno, sakyčiau, kad ji gavus mano žinutę šeštą vakare, susiruoštų su rogėmis, apsivilkusi kokius veilokus ir eitų kartu su manimi džiaugtis sniegu, gaudyti snaiges, pažaistų tą karą ir tiesiog, nieko nekalbėdama pabūtų drauge su žiema ir manimi. Ačiū.
Bet, nors tos stebuklingos draugės nebuvo, šiandien su Gustu ir Guste pasiautėm kaip už tėvyne! Turbūt, jau seniai nesu patyrusi to gaivališko žeimos džiaugsmo, kuris pripučia visą savastį kaip kokį žydrą balionėlį, o paskui, kai jis išsileidžia - džiaugsmo būna nė kie nemažiau, nei jį pripučiant. Tai būna nepakartojama! Buvo ypatingai labai gerai šiandien man. Tirli pirli, Džekučiai. Va, dar iš mamos grifkės padariusi dvi bizeles supratau, kad ji, kaip ir mano draugė - panaši į boružę, o jei tetei suriščiau plaukuose daug tokių bizelių išilgai, tai jis būtų panašus į šimtakojį, o kai aš susikeliu savo garbanas ant galvos viršaus, tai būnau panašiį svogūną! Mama tik juoktis pradėjo iš tokių išvedžiojimų, pasakydama : "..susirinko čia visas gyvūnijos pasaulis". O toliau buvo dar linksmiau; atėjo Gustė, sako ir man taip sukelk plaukus, noriu būti svogūnas, mama piktai pasižiūrėjo, juoktis pradėjo ir sako : "Eik tik, cibule tu, nesąmonių nedarius". Cebulė! Šį žodį taip seniai girdėjau, bet jis toks mielas, kad juokas tik suėmė šonus ir pradėjo kutenti. ...Ir aš pirką kartą, per dvi savaites taip smagiai juokiausi! Buvo pasaka. (mm)
Ir mama, šeimos židinio pečkūrė, kad visi būtų sotūs ir laimingi, išvirė grikių košės ( "Jiel labai sveika") su tokiu mandru padažu, kad recepto neprisimenu, bet buvo labai skanu. Užsigėriau žaliąja arbata su mėtomis. Ir gi buvo skanu. Tad, aš laiminga dabar. Taip jaučiuosi gerai, šaugeteno pakirtusi, prisiminimus užsirašius savaitgalio.

Bet, geriausias buvo šeštadienis. Kai gavau kelių valandų poilsį nuo visos šeimos (jų ateiviai nepagrobė, tikrai), išsiviriau karšto šokolado, pakirtau sumušinių, pažiūrėjau kažkokį serialą, įsijungiau kompiuterį, pasijuokiau su savimi, o nuo pat ryto, gavau raudoną gaidelį! Taip taip, tokius iš ukraus verda ir jis labai tirpsta burnoje, tai man pasisekė suvalgyt jų tris, tris tokius gaidelius ant pagaliuko! Buvo beprotiškai skanu, tiesiog mm ir mm.

O pabaigai? Žinot, tą Aktorių Trio dainą "Žalia žalia" ? Tai tik išgirstu jų aordus, taip ir noriu dainuoti : "Žiema žiema.. Per visą dangų... Per visą dangų ... " Vat.
Nesusirkit ir minėkit mane geru žodžiu, Džekučiai. (sun)

Prarijau arbatžolę. ll Pakeliu bures savo viduje.

Pirmadienis, lapkritis 02, 2009 Laikas 18:19.
Pakeista Antradienis, lapkritis 03, 2009 Laikas 20:17.

Nemaniau, kad muzika gali skambėti taip rafinuotai lyg juodai baltas kinas ir jame besisukanti porelė. Nemaniau, kad ji gali taip švelniai liūliuoti ir liestis prie kūno , o paskui slysteli klubais, aukštakulniais bateliais ir įsisupusi prisiliesti prie kandiklio su cigarete. Nemaniau, kad ji gali būti tokia. Tokia, nuo kurios tau norisi flirtuotiir suokalbiški nuleisti akis, kai kažkas žvilgteli į tave.


Šiandien pradėjau tvarkyti šeimyninę muzikos lentyną. Prisirinkau pilną glėbį kompaktų ir pradėjau po vieną apžiūrinėti, vartyti rankose ir pasijutau kaip kokia melomanė, tiek daug muzikos mano rankose! Jei galima buvo pavydėti sau, tai pradėjau pavydėti sau kaip tik tada.

Ilgai varčiusi, ieškodama pažįstamų atlikėjų kompakto nugarėlėse kaip kokių pažįstamų raidžių knygoje, atsirinkau ir po vieną pradėjau kišti kompiuteriui burnon. Pirmieji pakliuvo kompaktai be jokio užrašėlio, kažkada pripumpuoti muzikos mūsų ar kitų žmonių. Keli spragtelėjimai pelyte, tada klavišais ir – okaramba! – didžiausias muzikos lobynas priešais mane : The Beatles, Eraser, Baccarra, ELO, The Bangles, Light house family, Ray Charlea, Kim Wilde, Kelly Kamily, Queen. (mm)

Tai bene patys geriausi atlikėjai, bekurių, kaip ir besavo vilnonių kojinių, neįsivaizduoju vakaro. Tokia energijos dozė, toks šėlsmas šėlsmas šėlsmas, kad super!

Po visokių pasilinksėjimų, pasiniūniavimų po nosimi ir kitokių gestų besiklausant 80‘s ir 90‘s muzikos, sekė popieriniai kompaktai su vardais : „Foreigner. JukeBoxHeros“, „Wet Wet Wet“, OXYGENE. Jean Michale Jarre“, „Disco classics“, „The greatest hits under the sun“, „Hits of the 90‘s“, „Duran Duran“, „1980‘s hits of the decades“, „Dave Sneddon. Stop living the lie“. Jie labai gražiai papildė jų draugų dainas, ir jau turiu labai gražią kolekciją vos ne su visais pribombasais. (mm)


Nežinau, kodėl dauguma bamba dėl popso. „POPSAS UŽKNISO JUODAI“ – gražus užrašas ant gražių marškinėlių. Tik besiklausant visokios muzikos, galima atsirinkti tai, kas patinka tau, taip lavinam muzikinį skonį, o išankstinėm nuomonėm tik apsišaudom vos ne šiaip sau. Popsas kaip koks pusfabrikatis (šio žodžio nepasitreniravus negalima greitai pasakyti, nes labai juokingai skamba), ne nuodai. Visi lygūs visi.


Mano rankelės, skeptiškai nužiūrinėtas „TOP OF THE POPS : SUMMER 2001“ buvo greitai sušertas kompiuteriui. Tokios senos dainos! Jas nebent per „Lietaus“ radijo stotį galima išgirsti, bet visos kaip koks sviestas ant bulkos tepėsi, beliko tik cukraus užsibarstyti ir valgyti.

Mes imam tas dainas!


Prarijau arbatžolę. Kaip neskanu.


O geriausia dalis, tai du kompaktiniai diskai vienoje dėžutėje, ant kurios gražiai parašyta : „The 1940‘s Nostalgia collection“.



Nemaniau, kad muzika gali skambėti taip rafinuotai lyg juodai baltas kinas ir jame besisukanti porelė. Nemaniau, kad ji gali taip švelniai liūliuoti ir liestis prie kūno , o paskui slysteli klubais, aukštakulniais bateliais ir įsisupusi prisiliesti prie kandiklio su cigarete. Nemaniau, kad ji gali būti tokia. Tokia, nuo kurios tau norisi flirtuotiir suokalbiški nuleisti akis, kai kažkas žvilgteli į tave.


Tai buvo taip pat gerai kaip saldi arbata ir šokoladiniai saldainiai. O gal net ir geriau.


* * *


Atrodo, sužinojau kaip užlopyti skyles savyje. Ir pažadinau save melomaną apsimiegojusį.


The Beatles „Ob-la-di, ob-bla-da“. (mm)

Elo „Rock and roll“. (rock)

Naktinės Personos „Sukasi ratu“. (mm)

Elvis Presley „All shook up“. (mm)

Antis „Zombiai“. (rock)

T u n u o š i r d ž i a i m e l a n c h o l i š k a a s m e n y b ė Reklamuok

Ketvirtadienis, lapkritis 05, 2009 Laikas 19:13.
Pakeista šeštadienis, lapkritis 07, 2009 Laikas 18:57.



ir pirštai pradeda skylinėti nuo rašymo.

kažkokios nesąmonės dėl kažko. bet Aušros geltonas voka ir 1 in 3 laiškas - buvo labai gerai.

Tomas : Tu nuoširdžiai melancholiška asmenybė.

skauda galvą tirli pirli skauda galvą

emocijos? emocijos! emocijos?

netobulam pasauly netobuli žmonės bent čia turi būti lygybė

bent katina spasiilgo manęs per dieną

Rimkuvienė Daumantui : Norėjau sakyti Domantai bet vardą užmiršau

eikit jūs perst į vandenį visi

Tuk tuk tuk į medį tris kartus tuk tuk tuk

s n i g o .

prisnigo iki nariukų man.

šiaip tai nežinau.

u ž si ž i o p s o j a u.

skaitysiu dabar "Evangelija pagal Greisę"

m m m ramunėlių arbata

hi p y h i p y hi p i a i

"Džeinės Osten knygų klubas" :
Reda : Norėt turėt tokį knygų klubą?
Germantė : Ne.
Reda : Įsivaizduoji, susirenka kokios penkios moterytės, tavo draugės ir jūs kalbatės. Bet vakare pavojinga kalbėtis, pasakai to, ko nenori,prisimeni vasarą?
Germantė : O taip. Bet būtų neblogai.

Teks tokį įsteigt. Kažkada.

Hi p i a i . m m m m m m mm m

s v a j o n ė s b a d a n č i o s a k i s

šeštadienis, lapkritis 07, 2009 Laikas 12:47.
Pakeista Sekmadienis, lapkritis 08, 2009 Laikas 23:44.


Minčių lietus. Labai didelis minčių lietus. Ir svajonės badančios akis. Ir žiema. Ir labai puikus pokalbis su anglų kalbos mokytoja. Ir pašnekesys su pasipūtusiais klasiokais. Ir užsienietiškoji universitetų laimė žadanti viską nupiešti pačiomis gražiausiomis spalvomis! Ir tai kvepia Škotija, kvepia Anglija. Kvepia pasauliu, žmonės mieli. Ir BILPAN'ai žada puikų rytinį įpusėjimą.O taip taip taip taip. ( m m ) Atrodo, kad kiekvieną kartą padėkojus : "Ačiū Dieve už dar vieną nuostabią dieną"- viskas taip ir būna, labai nuostabios dienos, geri norai, šypsenos, sniegas, mano puikioji ir gražioji bumbuluotoji kepurė ir kiti dalykai.

Vartom su Reda žurnaliuką apie studijas Danijoje, Anglijoje ir Škotijoje, o aš su pieštu žaidžiu nykščių karą. Reda prisitraukia arčiau manęs, kad mokytoja mūsų nedemaskuotų ir aš visiškai netyčia - bakst Redai į kaktą su pieštuku.
Aš : Reda, jetau, neužsigavai? Atsiprašau.
Reda : O t rūpūže. Tavo svajonės bado man akis.
Mes : :DDDDDD

Turiu gerą knygą ir labai gerai ją skaitau. Prieš savaitę išmokau visas istorijos datas ir pasiruošiau istorijos kontroliniui, fizikos kontrolinį galima dar perrašyti, lietuvių interpretacija parašyta, mamukas jau greitai grįš, buvau bibliotekoje, prisinešiau knygų, savaitgalis - jau suplanuotas, vaikai mano!ką Auš
Beliko tik parašyti/užbaigti laišką Aušrai, dar šiek tiek pasikuisti su anglų kalbos žodžiais, išmokti dialogą, pirmadienį jį atsiskaityti ir taip visą likusią savaitę šokinėti taip va - tirli pirli kaip aš. ( m m )

Meilė yra variklis manęs mūsų žiemos. O kaip anglų mokytoja sako : "Negalima rodyti viešai, kad esi in love, because tai negražu".

* Suzanne Kingsbury "Evangelija pagal Greisę" : "... nes jis priverčia saulę pakilti virš blogio ir gėrio ir atsiunčia lietų teisiesiams ir neteisiesiams".

* BIPLAN : "Ketvirtadienis - laiškai jau skrenda, ketvirtadienis..." - nežinau vat kodėl, bet ji atspindi tą gerą ramumą virš visko. *

Reda mano, kad aš panaši Į Grizlį. Gerą grizlį, kuris labai kaip trinkteli - tai trinkteli. Ir nosiu pasakyti visiems grizliams, kad tai labai garbinga profesija, didžiuokitės ja.



Eisim hėbryte kada pasidencint!
*

Sekmadienis ant atsarginės lentynos kojom tabaluojant.

Sekmadienis, lapkritis 08, 2009 Laikas 13:57.
Pakeista Sekmadienis, lapkritis 08, 2009 Laikas 22:38.




Ką gi, s e k m a d i e n i s . Jis tiesiog atėjo, įsiliejo ir užsivertė Just. Marcinkevičiaus kūrybos tomo pirmoji dalis, suteliuskavo ir labai greitai atvėso ramunėlių arbata ir "Džeinės Osten knygų klubas" baigia persiskaityti irgi labai greitai. O rytojaus orų prognozė skelbia lietų, vėjus, nors sniego dar yra. nors dabar jau kvepia pavasariu, o mintyse dainuojasi pačios gražiausios Kalėdų giesmės. Nors, Bryan'as dainuoja " 18 till I die!". Įdomus tas gyvenimas.

Eičiau kur nors. Be jokio tikslo labai norėčiau pasivaikščioti, pamiklinti kojas, pasižvalgyti po jau dešimt metų nesikeičias apylinkes ir pasidžiaugti ta kolektyvine tyla.

Hm. Kodėl visi geri ir bent šiek tiek panašūs į mane žmonės gyvena labai labai labai toli?

* * *

http://www.dpoezija.lt/daina/2085 Ieva Narkutė "1900 naktų"

Gyvenimas yra gražus. Žmonės yra gražūs. Meilė ir taika.

Too old to rock and roll

Pirmadienis, lapkritis 09, 2009 Laikas 19:20.
Pakeista Trečiadienis, lapkritis 11, 2009 Laikas 19:50.


Stovi namelis! Ant tele bim bam kojelės, žiūri vaikelis pro tele bim bam langelį!

O mano kambarys pripildytas muzikos. Dainuoja, rėkauja In Culto, plėšosi garsiausiai, o jiems iš paskos ir Keistuolių teatro vyrukai sutartinai šaukia ir dainuoja : " Rodyk ką moki ša la la la, nu tu parodyk ką moki ša la la la ". Ir visokie kitoie dainuoja ir garsiausiai plėšosi, drebindami visas mano mintis prilpusias prie kaukolės pagrindo. Ačiū Dievuliui, kad šiandien jau pirmadienis!
Nesvarbu, kad šiandien beveik nieko doro neveikiau, kad varnas gaudžiau per istoriją, per matematiką viską rašiausi, per istoriją bandžiau susitelkti ir nepamiršti datų, kurios jau visą savaitę laikosi įsikibusios mano galvos, paskui valgiau skanų a le vaflinį pyragą Agotos (bendravardės juk) su karamele, paskui užhipnotizuota ir pakylėta klausiausi Mačernio eilėraščių ir kitokių gražių pasakojimų apie jį patį. Mano mokytoja pati geriausia, ji bet ką galėtų išmokyti pamilti lietuvių kalbą, ir viską, kas susiję su ją! Ji mano lietuvių kalbos guru. Asmenybė. (m m ) O kaip ji deklamavo Mačernį, pasikeitė jos veido išraiška, ji prisiminė savo kursekę, jos kavalierių 'Landsbergiuką' ir padeklamavo Mačernio eilėraštį : "Aš laimingas esu - laimingesnio pasauly nėra.." ir aš deklamavau sau po nosimi kartu kiek prisimenu, tik nuotrupas šio eilėraščio. Bet buvo tokia fantastika! Jei ji įgarsintų visus skaitomus eilėraščius, jos įgarsintų eilėraščių cd būtų klausomiausias mano.
Na, o paskui sekė anglų pamoka, mokytojos įspūdžiai apie Egiptą, labai juokingai papasakoti ir dvi fizikos. Ir namo, ir nieko įdomaus, ir namai, ir kvailos kaimynių fizionomijos. Eina peklon! Na, pirmadienis tik ir tebuvo pirmadienis.

Kažkaip, pasijuntu šiek tiek vieniša. Ima toks noras dauguma žmonių tiesiog suvirti į uogienę, kokius kotletus iš jų iškepti , o liežuvius prkibdyti jiems prie gomūrių. Nežinau iš kur tas nepakantumas pas mane atsirado, bet jis tiesiog atsirado, sužydėjo ir neieškosiu dalgio, kad jį patrumpinčiau, tegul auga, tegul taip būna, tebūnie šlakelis vienišumo pas mane, taip reikia. Nesvarbu, kad tas vienišumas atmiežtas nepakantumu.

Tiesiog taip norėtųsi gyventi šiek tiek paprastame pasaulyje, kuriame nebūtų žmonių, nebūtų žmonių kurie jaustų poreikį tiesiog kalbėti, bandyti rasti naujų temų su manimi ar dar kokios velniavos. Eikit po biesų jū snuo manęs. Prašau.

O visus kitus džekučius vertinu. Miliu miliu.

Miau - braškinis pieno gėrimas

Ketvirtadienis, lapkritis 12, 2009 Laikas 19:57.
Pakeista Penktadienis, gruodis 11, 2009 Laikas 22:43.





Nėžinau nėžinau nėžinau. Ir vėl nieko nebežinau. Norėčiau dabar kelių Pūškariovos serijų, arbatos su kondensuotu pienu arba tos su ramunėlm ir dilgėlėm arba dar kokios nors. Ir norėčiau kokio romano, pledo, kurį užsitraukčiau iki pasmakrės, ramios ramios muzikos ir gerai išsimiegoti. Šalia katino savo, margo kaip karvės. O mano katės vardas - Katinas. Kodėl nepavadinau aš jos Broniumi? Šaukčiau per visą kaimelį : "Broniau Broniau kac kac kac". Turbūt, iš tokios gėdos ir neatsilieptų į mano šaukimus, bet nesvarbu. Nes šiandien jau ketvirtadienis, galva pustuštė, savaitgalį nieko neveiksiu, arba veiksiu. Tuuuuuščia, Džekučiai!

Nuo kitos savaitės kauspiu saldainius, kaip kad vasarą kaupiau. Pažiūrėsim ką pritaupysiu, bus labai įdomu. O paskui, kai bus kažkas negerai viduj, valgysiu šokolado daug.

O žinot, turiu aš tokią vyšninę varlytę ir languotus marškianičius! Galiu atstovauti 'Lembda lembda' brolijai. (s u n )

Gero jums vakaro.

p. s. "Šiandieninė būtis mane stačiai dulkina" - ketvirtadienio šūkis.

Erdvių simfoninės lopšinės.

ntradienis, lapkritis 17, 2009 Laikas 20:11.
Pakeista Ketvirtadienis, lapkritis 19, 2009 Laikas 14:19.

Pupuliai. Džekučiai. Su praėjusia tolerancijos diena, kuri atmiežė pirmadienio dieną mokykloje. Viliuosi, buvo labai daug tolerancijos, visi kaip visada visus gerbė, buvo geri kaip visada ir kartojosi, kad galėtų iškilimgai pasakyti ; ežys ežiukui ežiukas! Lygybė brolybė teisybė. Vat va šitaip.
Pirmadienį visa gimnazija kvepėjo spragėsiais, buvo a le suorganizuota tolerantiško spragėsio pertrauka, biški žiūrėjom filmuką, biški paskui vėlavom į lietuvių kalbą, o per lietuvių klausomės skaitomų Mačernio sonetų. Tai taip gerai! Nepamenu, kada buvo taip gera lengva ant širdies, o lūpose šypsojosi ta tokia lengva šypsenėlė. Ir taip noėjosi išsivirti arbatos, taip simboliškai pagerbti jo sukurtus sonetus, o paskui garsiai skaityti jos pačiai, beklaidžiojant po kambarį basomis kojomis. Deja. Tokie kliegesėliai įmanomi, tik namų šventovėje. Ačiū Dievui, kad susiturėjau ir nepuoliau autis batų, ir ieškoti arbatos kažkur tarp mokytojos spintelių. (hm)

*Bato liežuvėlis lietuviškai - batįmautis.

* šniurkšt-šniurkst says : pasiliekam po tos pam dėl anglų dialogo?
coldrex says : what... hm... I don;t know...OKAY.
šniurkšt-šniurkšt says : pirmūnų klanas. :D
coldrex says : yeah, buržuazija :D

* Fizikos pamoka, mokytoja :
- Gerbenis sėdž čia lyg įsimylėjęs ir į abu gediminus žiūr...

Antradienį piešiau. Bene pirmą kartą taip buvau susitelkusi į dailės pamokas, turėjau įdėją ir norėjau ją įgyvendinti, o reikėjo mums realizuoti moterį, piešti piešti juodai baltą moterį, kokią ją tik įsivaizduojam. Ir Germantė piešė. Nenorėjau leistis per daug į intymumus, nes klasės auditorija nebūtų manęs supratusi, ir beveik visą pamoką sugaišau, nes niekaip neišėjo nupiešti moters krūtinės. Ir kol Petras blaškėsi tarp merginų ieškodamas įkvėpimo, atkaliau jų piešimo sistemą ir kažkas išėjo. Net pati nustebau, ne mažiau, nei mokytoja. O taip!

* Matematikos pamoka, mokytoja :
- Monika, jei negerbi savęs, tai bent gerbk savo klasiokus, o čia dabar sėdi atvirtus kaip pingvins ir chichichichi!

* Istorijos pamoka, mokytoja :
- ... o Leninas slėpėsi, gyveno palapinėje prie Lenos upės.
Reda :
- Tikras skautas!

Beliko susikonspektuoti Mačernio kūrybos bruožus ir pabaigti rašyti anglų. Ir bus labai gerai, galėsiu eiti miegoti, užbaigsiu arbatą, biški (nes truputį - negražiai skamba) pakankinsiu Katiną ir viskas.

* šniurkšt-šniurkšt says : o kaip gyvenat jūs?

Nežaiskite su Mėnuliu!

Sekmadienis, lapkritis 22, 2009 Laikas 18:01.
Pakeista Ketvirtadienis, gruodis 10, 2009 Laikas 20:26.


Reikia jau pradėti žymėtis kur nors ką turiu padaryti, kur turiu nueti, ką turiu įsijungti, nes galva sukasi prieš laikrodžio rodyklę, o aš gyvenu transe, kurio kodinis pavadinimas - " Jurga Ivanauskaitė ". Gyvenu ir kaifuoju, o kakklas, atrodo, apsisuko aplink mano galvą , rankos ištįso, o mintys vaikšto rankų pirštų galukais kažkokioje cukraus pūdros migloje. Dievaž, Makaule man tikrai negerai. APDUJUSI. Ir čia galima jau lygybę išpaišyti : APDUJUSI=JURGA IVANAUSKAITĖ=ARBATA SU CITRINA= GRIKIŲ KOŠĖ SU GRIETINE IR SPIRGIUKAIS =KITO ŠEŠTADIENIO LAUKIMAS = APDUJIMAS KVADRATU. Siaubas nepasapnuotas. Atrodo, žiūriu į save iš ono, bet jaučiuosi lyg koks fotoaparatas, kuris gaudo veiksmus, galvoja, kaip turėtų Germantė laikyti šaukštelį su grikių koše, kur turėtų stovėti arbatos puodelis su paskenduole, jau perplikyta citrina, persigėrusia cukraus ir Germantės. Čakšt. Nuotrauka. IR KĄ DABAR SKAITYSIM? BAIGĖSI KNYGŲ KIŠTUKAI (per daug prievartaujiškai skamba) . SKIRTUKAI? JOPTVAIMAT. PO ŠIMTS VELNIŲ. VELNIAI GRIEBTŲ. RŪPUS MILTAI. PO ŠIMTS GEGUČIŲ!
Jaučiuosi taip, lyg ant galvos kažkas būtų užmovęs vilnonę kojinę. Įdomiai Įdomiai.
Pirštai kvepia bulijonu.
Jaučiuosi tęži.
AŠ AGENTAS 0014 - DVIGUBAI GERESNĖ UŽ DŽEIMSĄ BONDĄ!

ŠIUO METU SKAITAU :

1. J. Ivanauskaitė "Švelnūs tardymai"
2. J. Ivanauskaitė "Nežaiskite su Mėnuliu!"
3. J. Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"
4. I. Ivanauskaitė "Pragaro sodai"
5. E. Jelinek "Pianistė"
6. L. Etxebarria "Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės".

Jausmas toks lyg kūnu varvėtų medus. MMM.

Hello I'm normal!

Trečiadienis, gruodis 02, 2009 Laikas 19:01.
Pakeista Penktadienis, gruodis 11, 2009 Laikas 22:39.


"Let's dance little stranger.." suokia Nouvelle Vague. Ir negalima užkimšti kolonėlių kaip kad negalima panaikinti sprendimo, kad į mokyklą tik antradienį, kaip kad negalima nepabučiuoti greitakojų paštininkų, kurie nunešė laišką Aušrai (o aš likau skolinga laišką jai), kaip kad negalima sulaikyti mamos, kuri gruodžio 17 dieną vėlei pakels palto skvernus ir išvažiuos į Vokietiją, o paskui, kovo vidury grįš su lauktuvėm, o gal net fotoaparatėlį gausiu. (clap) Nes vakar kalbėjau su ja ir į artimiausių pirkinių sąrašą įėjo kompiuteris, o tada, pasakiau aš, kad man iki pilnos laimės trūksta kokių kerzų ir fotoaparato, tai mama tarė, kad duos pinigų ir fotoaparatą galėsiu nusipirkti pati, na, o kerzus gal gausiu per kokią šventę, nes Kalėdoms pirksiu kokią knygą, ko jau seniai nepirkau.
O dabar - jaučiuosi pilna cukraus. Per daug saldainių per daug cukraus per daug kapučino per daug žalios arbatos su mėtomis ir citrinomis, per daug spanguolių sulčių, per daug mandarinų. Ir per mažai proto, Džekučiai.
Šiaip, gyvenu dabar nesurasdama už ko užsikabinti. Sakyčiau, plaukioju kaip koks lašas aliejaus vandens paviršiuje. Tai apie mane? Taip apie mane. Ir vis dar nežinau kuo noriu būti užaugusi, bbet gal taip ir geriau, nes užaugusi būsiu geras žmogus, o paskui bus ir visi kiti geri dalykai, kaip visados.
Tą patį galėjau vakar parašyti, bet vakar buvop tokia ne tokia diena rašymui ir negadinau niekur nieko. Todėl ir nerašiau. Vat. O šiandien yra biški kitaip vaikai mano. Džekučiai. Šiandien yra biški gėrėliau, šiandien ką nors parašysiu sau, o paskui išsiųsiu, kad tą gerumą užantspauduočiau. Aišku, atsakymas būtų visai enblogai, nes atrodo, kad siunčiau laiškus pačiam Dievuliui, kad nė mū mū nė bū bū negaunu, bet aš kantri, galiu palaukti, todėl man yra biški geriau.
Ir pabaigai norėčiau pridurti : Aš mažas debesėlis, visai aš ne lokys.

White Christmas - Michael Bolton. (mm)

Penktadienis, gruodis 04, 2009 Laikas 20:17.
Pakeista Penktadienis, gruodis 04, 2009 Laikas 20:25.


Užsupuok užliuliuok apklok languotu pledu, nebūtinai raudonu, labai tiktų žalias, išvirk arbatos su pienu, įkišk į abi ausis po Andrea Bocelli kompaktą, įtrink plaukus cinamonu ir migdolais ir apkarstyk tais dideliais, spalvotais eglės kamuoliais. Kad galėčiau laukti švenčių ir daugiau apie nieka negalvoti, nebijodama, kad kažkas bus ne taip."
Man ne švenčių reikia, man užtenka ir to laukimo, su visomis jo spalvomis, kvapais, įvaizdžiais ir skoniais.

Nežinau kodėl, bet norėčiau, kad man kompaniją palaikytų Snoopis su taure punšo, o jei būtų pašonėje koks Andrea Bocellis - būtų ypatingai gerai. Jis labai gražus vyriškis. * (mm)

* * *

O čia - muzika : Michael Bolton - White Christmas : http://www.youtube.com/watch?v=K7RQuf9-JHw&feature=rec-LGOUT-exp_fresh+div-1r-6-HM .
Iki malonaus, visiems.

P i r m a d i e n i s

Pirmadienis, gruodis 14, 2009 Laikas 19:22.
Pakeista Sekmadienis, gruodis 20, 2009 Laikas 17:25.

Muzika, sniegas, bandelės su pertepimu, karšta kava, sėmkės, knyga , muzika, Keistuolių Teatras, grikių košė su morkinių padažu su morkėm, vakarykščiai pablyzgavojimai, ir štai - pusės pirmadienio ir nebėra jau. Kaip gerai! O rytoj antradienis - laiva dienelė, apdainuojanti bambos skambinimus (lietuviškas folkloras) , o trečiadienį, gal etikoje šventę švęęęęsim. (mm)

Vat, sėkmės man.

Laikrodis rodo Sekmadienį.

Trečiadienis, gruodis 16, 2009 Laikas 20:18.
Pakeista Sekmadienis, gruodis 20, 2009 Laikas 17:27.

O Kalėdoms, vat būtent Kalėdoms, nupirkit man tokią suknelę, supakuokit į tokį paštinį popierių ir atsiųskit. Galit užklijjuoti papildomas markutes, nors tai nebūtina. Nežinau dėl ko, bet noriu rašyti, noriu kalbėtis su kuo nors, kalbėti apie bet ką, noriu dabar eiti pasivaikščioti, arba paimti iš Raselės pavyzdį, pasiimti iš Giedrės receptą ir eiti kepti sausainius. Ne kokia aš kepėjėlė, bet niekas negimė mokytas! Aš išmoksiu kepti sausainius, kepsiu juos su didele meile, kaip kad vasarą, raugiau agurkus, šluojančiu žeme sijonu (mamos) ėjau į sodą, skabiau serbentų lapus, skabiau vyšnių lapus, maišiau ir bandžiau atkurti to rasao kvapą ir skonį ir ragavau, laižydama pirštų galiukus, nors druska buvo persispemlukusi su visais kvapais į panages. Bet tai buvo taip archajiška! Pasijutau kaip kokia laumė ragana, bet buvau paylėta to proceso. Tai buvo kažkoks intymus sąlytis su gamta, su kažkuo giliai viduje. Atrodė, kad vaidinu kokiame sename lietuviškame filme apie kaimą, ir viskas buvo taip natūralu, kažkoks pakylėjimas. Tebūsiu aš kvaila, kad taip manau. Bet tai buvo labai tikra, ir tai buvo šuolis į kulinarijos plačias jūres.


Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary

Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią

Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,

Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.

Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:

“Baisią istoriją demono Belphegoro”.

Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.

Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.

Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,

Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.

Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,

Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.

Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą

Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.

“Poveri fiori”. Užnuodytos alpsta žibuoklės.

Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
(H. Radauskas)



Ir ko manyje per daug? Nemoku jausmų parodyti, bet galiu juos užrašyti, kad kažkas kitas juos pajustų.

p.s. šiandien rodys Daktarą Namą.

O aš vakar girdėjau kaip Katinas atsiduso.

Sekmadienis, gruodis 20, 2009 Laikas 12:31.
Pakeista Penktadienis, gruodis 25, 2009 Laikas 16:24.
.

Palikau virtuvėje įjungtą kavos aparatą ir virti užkaistus kiaušinius. Ką tik sulaksčiau pirmyn atgal, kad įsitikinčiau, kad niekas nedega, niekas nebėga per kraštus, ir prabėgdama pro šalį, pasigriebiau kelis peraugusius guminukus, nukandau jiems galvas ir toliau vat galvoju apie kavą. Ir dar galvoju apie tai, kad šeimynai išvažiavus į miestelį, man liko suplauti indus ir kitaisp sutvarkyti virtuvę.
Vat, ir dar kartą sulauksčiau, kavos įsipyliau, kiaušinius ištraukiau, bulką susitepiau su sviestu. Bet kavos kas per skanumas! Dievaž, niekada nemaniau, kad kava išstums arbatą iš mano gyvenimėlio, bet dabar - tegyvuoja kava! (mm)
Dra kavos kavos kavos kavos.
Kavos kavos kavos kavos.
Kavos.
(mm)

Nežinau net, arba žinau, bet nesakysiu. Bet kava išvaikė iš galvos visus sapnus, visas mintis, dabar norisi, tiktai veiklos kokios susirasti, gal pradėti rašyti, tobulinti raštą, kad egzaminatoriai suskaitytų, o gal tiesiog pabaigti anglų namų darbus. Dar nesugalvojau, ko pirmiausia imsiuosi, bet kavos išsivriau vos ne visai dienai, labai daug. Todėl, turbūt skaitysiu, rašysiu, nieko neanalizuosiu per daug, kava užgersiu pusryčius ir vėl ką nors sugalvosiu.

Skanaus, Džekučiai.
p.s. The Black Ghosts - "Full moon".
p.s. Miles Davis "Autumn leaves".
p.s. Saulius Mykolaitis "Užrakintas dangus".

Rytoj renkamės pusryčiauti pas Tifani.

Trečiadienis, gruodis 23, 2009 Laikas 20:39.
Pakeista Penktadienis, gruodis 25, 2009 Laikas 15:32.
.

Tegu trauks mane devynerios, bet nebesupaisau savęs.
Šokinėju čia, ten, apsisuku, prisikraunu pilną megztinio sterblę obuolių, atrodau kaip kokia kengūra (manyčiau, kad trenkta kengūra), įsitaisau ant lovos, priglaudžiu Katiną, kuris labai saviniškai per miegus kesinasi į knygas, ir užgulusi skaitau "Baltają Oleandrą". Paskui, pati nesupratusi reakcijos į tai kas vyksta, ir į tai, ką darau, nuslenku nuo lovos, vėl bėgute į virtuvę, sumuštinis, arbatos puodelis su citrina (mečiau kavą, per stipru man buvo), vėl į lovą, vėl knyga. Paskui, kažkodėl persigalvoju ir su visais skaitymo ypatumais persikeliu prie stalo, kuriį nutempiu prie lango (kad šviesos būtų daugiau), apkraunu jį knygomis, sąsiuviniais prirašytais, vėl knygomis, spalvotais pieštukais, pasigarsinu radiją ir laukiu. Nežinau ko laukiu. Ir iš tokio nežinojimo, toliau pildau dienoraštį mamai, paišau visokius krengelius sąsiuvinyje, atrašau į žinutę, vėl skaitau. Pasižiūriu pro langą. Vėl skaitau.
Jeigu kas nors pasakys man, kas negerai, tą pavaišinsiu su meile išvirtais koldūnais. Berods, tą moku gan neblogai.


O šiaip. Pažadėjau sau, kad vėl pradėsiu rašyti ką nors, kad galėčiau parodyti mamai, nes ji nė karto nėra skaičiusi mano kūrybos (solidžiai skamba, taip?) Ne, eilėrščius, jinai skaičiusi, ir visada jie jai įtinka, visada ji randa ką gražaus pasakyti apie juos, kaip ir etikos mokytoja, o lietuvių kalbos mokytoja prašo, kad sudėčiau kablelius, ten, kuris yra kažkoks šalutinis sakinys. O aš suku galvą, kraipau ją kaip gandras ir nusprendžiu, kad nėra čia pas amne jokio šalutinio sakinio, ir kableliai yra ten, kur ir turi būti (ir nėra čia ko kabinėtis prie manęs). Ir šiandien pradėjusi rašyti, parašiau sakinį per tris eilutes. Po keturių valandų, jį sutrumpinau, šiek tiek pakeičiau, ir gan padoriai viskas atrodo. Ir tiek naujienų. Aišku, šiandien snigo, padariau sniego angleą Murzių, buvau apšaudyta sniegu, sušlapau kaip višta, padėjau papuošti eglutę, pažiūrėjau "Top Modelius", pasijuokiau ir norėjau primušti brolytį. Viskas kaip ir visada. Tad, beliko tik užsukti pas Tifani, vėlyvų pusryčių, pabaigti skaityti "Baltąjį Oleandrą", "Vakarų fronte nieko naujo" ir "Dievų mišką". Ir viskas. Daugiau nieko neveiksiu. Tikrai tikrai.

Lietuvos radijas, 100.90 Fm

Penktadienis, gruodis 25, 2009 Laikas 19:04.
Pakeista Trečiadienis, gruodis 30, 2009 Laikas 12:08.


Na ką, atsipirko tas jūsų lakstymas ten bei šen? Susigrąžinot pamestas galvas? Išvyniojot dovanas ir atsibučiavot su visais? Šaunuoliai! Ačiū visiems šventiesiems, kad Kalėdos bus tik kitais metais. Dabar aš lauksiu pavasario, tykiai ruošiuos egzaminams, regsiu planus apie būsimas studijas ir ateitį ir pradėsiu labiau mylėti žmones, kurie mane supa ir sudaro mano draugų ratą, bei kaupti gražius dalykus ir prisiminimus, kurie man primintų, kad laiką praleidau tikrai gerai, ir turiu ką prisiminti! Ir viskas ne dėl to.. Žinot ką, visiškai čia nesvarbu, kodėl taip darysiu ir kodėl taip elgsiuosi. Nes, ne viskam reikia konkrečios priežasties. Kartais tiesiog viskas taip būna. Iš inercijos? Galbūt.
Vakar, labai gražiai mane nustebino atkeliavęs iš Palangos - Šventosios Ugnės laiškas (katutės Tau didžiausios!) ir siuntinėlis iš Redos (valiovaliovalio!). Gavau trijų rūšių arbatos ir laišką. Ir buvau taip nustebinta, kad susigraudenau. Grįžusi į mokyklą, apkabinsiu ją ir pa b u č iuo siu! Buvo labai gražu, labai miela, labailabailabai. Tiesiog emocijų jūra susikūrė ir nubloškė mane! Tikriausiai, pagauta tų gerųjų emocijų ir sėdau iš kart rašyti Ugnei laiško, ir prirašiau. O šiandien save raminau ir prašiau, kad iš laiško neišeitų kažkoks minčių referatas. Tiesiog nežinau kada man sustoti. Bet aš labai stengiuosi. Tikrai!

Ir ieškojau šiandien radijo stoties "M-1+". Ir vietoj jos, apsipažinusi, susiradau "Lietuvos radiją" ir klausiausiu visų metų dvidešimtuko. Ir išgirdau Hiberbolę, Antį, Kerbedį, Dambrauską, Mamontavą, Aistę Smilgevičiūtę ir dar kažkokią tetą, kurios judesiai buvo įsipainioję į mano jausmų penklinę. Ir tai nuteikė gan linksmai, dainavau kartu su jų muzika, lingavau ir bandžiau už jos užsikabinti. Tai buvo gera, klasikinė muzika. Nors, man taip norėjosi Debiusi.. *

Bet, viskas yra gerai. Rašau sau, plaukus susirišusi į pempės kuoduką, linguoju pagal Biplanų "Toli" ir turbūt, plaukioju kažkur. Nesijaudinkit, aš visada čia pat. (clap)

Žinot, ką norėčiau pasakyti pabaigoje? Džiaukitės ramybe ir senais gerais dalykais, kurie įkvepia.

with love, Germantė. (cha kaip mandriai!)


p.s. Šiandien visi kaip geručiai žiūrim 00.00 h per Tv3 - "Džo Bleko viešnagę"!

Iki Kalėdų liko 365 dienos.

šeštadienis, gruodis 26, 2009 Laikas 19:11.
Pakeista Sekmadienis, gruodis 27, 2009 Laikas 14:05.


Pasigarsinau muziką ir nutariu, nė nežinau ko paveikta, kad šventės, kaip kad ir gimtadieniai - itin intymūs dalykai, todėl juos reikia švęsti pavieniui, o ne išskleidus rankas, besigrūdant eilėse ir besikeičiant apsimestinais sveikinimais. Mano mama, išgirdusi tokius mano pasompratavimus pasakytų, kad man geriausia būtų užsidaryti kokiam skladuke ir ten švęsti, nes aš aplamai "laukinė". Na, išgirdus tokią diagnozę belieka tiktai nusišauti, arba sureguliuoti jausmų mygtukus, nepaliedus iš kokios knygos aplink zujantiems broliui su seseria, kurie nė akimirkos negali išbūti patylėję, arba, užsukti ašarų latakus, nes jie gali privesti prie isteriško pasikūkčiojimo visiems matant ir blyksint, žybsint paliegusiai miško žaliaskarei.

Aš negaliu teigti, kad nemėgstu Kalėdų. Tiesiog, jei būtų mano valia, visą savo šeimyną išsiųsčiau į mėnulį ir šventes sutikčiau viena. Be jokio burbuliavo, maišymosi vieni kitiems po kojomis, be jokių išlankstytų ir apkrautų stalų ir jokių šližukų. Ir be jokios eglės!

Nežinau, kas sugalvojo šventes, bet man dingojasi, kad jos skurtos tam, kad galėtum pailsėti nuo visko bent vieną dieną, o ne supluktum daugiau nei reikia.

Per šventes reikia pabūti patiems su savimi. Bent aš taip norėčiau. *

1900 naktų.

Ketvirtadienis, gruodis 31, 2009 Laikas 23:00.
Pakeista Sekmadienis, sausis 03, 2010 Laikas 17:26.




mylėk, Dieve, slyvų kisielių -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną -
ir ne tik, ne tik - ir mane durną.
S.Parulskis


Nežinau, ką turi galvoti žmogus Naujųjų metų išvakarėse.
Nerašiau jokio sąrašėlio, net mintyse jo nesukūriau, ir kažkokia baimė apninka, kai į mintis pradedi brautis tas kažkoks Naujųjų dvelksmas, kad tuoj, už kelių valandų, bus - BUM. Galbūt, dėl tio ir krūpteliu, išgirdusi garsesnę peterdą.
Klausausi, ar dar ne visu savo svoriu atėjo 2010.

Nežinau kokie bus kiti metai. Viliuosi, kad lengvesni, nei šie.
Tik tiek.

Laimingų ir visokių kitokių -ingų Jums.

p.s. Ieva Narkutė "1900 naktų" : http://www.dpoezija.lt/daina/2085

O arbata visada skanesnė iš svetimo puodelio.

Sekmadienis, sausis 03, 2010 Laikas 20:18.
Pakeista Antradienis, sausis 05, 2010 Laikas 18:50.


Ūmc ūmc ūmc ar Umc umc umc?

Vakar gėriau arbatą iš labai gražaus, puslitrinio puodelio, į kurį telpa labai daug arbatos. Tą puodelį Gerda gavo nuo draugės. Ir iš to puodelio aš išgėriau pusantro litro arbatos. Vaisinės arbatos su trim šaukšteliais cukraus. Labai vykusi arbata, labai skaniai atsigėriau.

Pastaruoju metu, mano galva šiek tiek tuščia. Bandau ją pripildyti knygomis, eilėraščiais, muzika, arbatos aromatu ir esameskėmis. Dar, vis tebesėdžiu su laišku Ugnei, kurį baigiu paversti referatu, bet iki ketvirtadienio tikrai užbaigsiu, kad galėčiau nueiti į paštą ir išmesti! Štai kaip būna, kai turi per daug laisvo laiko - per tą laisvą laiką prisigamina per daug laisvų minčių, kurias paskui reikia užrašyti, o kitaip - bus nebegerai. Nes galva gali sustreikuoti ir nebegaminti jų.

Mintį pamečiau po perkūnais!

Ai. Tiesa. Nusprendžiau padaryti šį pasaulį gražesnį ir jau nusipiešiau ateities viziją. Ir dėl to, džiaugiuosi. Ir jaučiuosi ramesnė. (m m )


Ir aplamai, labai džiaugiuosi, kadyra tokių žmonių, kurie paremia iš pašalės, vat, gerais žodžiais, paskatinimais ir tikėjimu! Pupuliai bumbuliukai, aš jums tinginį padarysiu ir arbatos išvirsiu, ir apkabinsiu visus visus visus. Ir dar pasakysiu, kaip Rūtelė sako : miliu miliu.

Jūs nuostabūs.

p.s. Pupuliukai Bumbuliukai klauso Nouvelle Vague. (mm)

KAIP AŠ NORĖČIAU

KAIP AŠ NORĖČIAU
šokti su tavimi. Palaikyk mane už rankos.
Surink mane, apglėbk, priglauski prie savęs.
Ilgai ilgai, kol dar siūbuoja žemė,
Kol turime žodžius,
Kol smėlio laikrodis tiksena. Ilgai.

Aš alkana. Atlaužki duonos. Netrukus sodas sužydės.


Ramutė Saulė*

p r i s i l i e t i m a i *

Jurga Ivanauskaitė„ Miegančių drugelių tvirtovė „

202 – 203 psl. :

„ Tuose prisilietimuose tilpo viskas : kadaise mudviejų matyti gamtovaizdžiai, saulėlydžiai it saulėtekiai, mėnesienos, vaivorykštės, alyvų žydėjimas, rasoti Joninių rytai, naktinės nuogalių maudynės rūkais paplūdusiais ežeruose, krintančių žvaigždžių krušos rugpjūtyje, rudens išvykos prie Pūčkorių atodangos ir gulėjimas pirmame sniege, darant „ angelų „ įspaudus : virsti aukštielninkas, paplasnoji rankomis ir atrodo, kad čia gulėta ne žmogaus, o sparnuotos būtybės.

Tuose nebyliuose gestuose glūdėjo aibė garsų : kitados mūsų klausyta muzika, pašnekesiai žiūrint viena skitam į akis, pokalbiai telefonu, glamonių įžanga lydintis lipšnus vapėjimas , greitėjantis kvėpavimas, atodūsiai, šūkčiojimai, palaimos aimanos, dėkingo šnabždesiai kapituliacijos organams atsiskiriant po stipraus orgazmo , juokas, kvatojimas, mano verksmas, absurdiški Jo žmonos pareiškimai : „ Monikut, mano seksas su juo vis tiek geresnis už tavąjį ! „

Tame atsargiame, beveik aklame lytėjime, tarsi kino juostoje, slypėjo istoriniai įvykiai ir asmeninės istorijos, ne tik mudviejų, bet ir kitų žmonių gyvenimų epizodai, kuriuos sugėrėme savo kūnais būdami šalia pažįstamų ir nepažįstamų veikėjų, vyksmo sūkuryje arbo jo užribyje . „

m e i l ė *

Jurga Ivanauskaitė„ Miegančių drugelių tvirtovė „

207 – 208 psl. :

„- Na, Krista, - raudonakė vyno dvasia ir toliau tampė mane už liežuvio : - meilė turi daug visokių rūšių. Linas man yra lyg Tėvynė. Nesvarstau, kodėl gimiau būtent šitam pasaulio užkampy, gyvenu ir džiaugiuos, kad čia esu, priprantu, prisirišu ir įleidžiu šaknis, o bet kur kitur išvykus jaučiu namų ilgesį. O vienintelė Meilė – tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten noris pasilikti amžinai, bet nelemta.

- Kodėl nelemta?

- Krista, yra daugybė priežasčių dėl kurių man nelemta gyvent Madagaskare, Jamaikoj ar Sengale. Prieš vėją nepapūsi ... Taip ir su meile, supranti? „

n u o m a n o l a n g o *

Vytautas Kernagis - Nuo mano lango .

Nuo mano lango lig tavo durų
tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą
šešėlių žingsniai.
Švaistūnas klevas žvangantį auksą
pavėjui žarsto.
Iš lapų saujos rudenio nebesurinks.
Nuo mano delno lig tavo skruosto
prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas,
vaiduoklių aidas.
Per visą naktį lyg šiltą paukštį
Nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį
savo švelnumą.

23:36 Kur viskas prasideda, ten, kažkam pabaiga. *

23:36Kur viskas prasideda, ten, kažkam pabaiga.

Milijonai prasmės pamokų.
Danguje, Krenta žvaigždėmis.
Tau, į delnus.
Tuščius ir kažkodėl kiaurus.

Krenta, viską atiduoda ir gęsta.
Pilnatį palieka, visos iki šiaurinės.
Bet ir aš noriu tau save atnešti.
Atiduoti ir pasodinti šalia puikybės.

Tavyje augti ir žydėti.
visas Tavo audras iškentėti.
Kai tik prireiks kristi tau į delnus.
tuščius ir kažkodėl kiaurus.

Šiandien Tau dosni naktis.
Neklyks, o dainuos ramybės odę.
Tik aš krisiu medum nuo blakstienų.
Užliesiu kiekvieną blogybę.

Jodi Picult "Nykstantys pavidalai" (ištrauka)

Trečiadienis, sausis 06, 2010 Laikas 19:02.
Pakeista Ketvirtadienis, sausis 07, 2010 Laikas 20:15.
" Staiga prie mūsų prieina kažkoks driskius, ant galvos užsimovęs tinklelį plaukams prilaikyti, įsispyręs į sandalus, rankose laikantis geroklą pluoštą brošiūrų. Išsigandusi Sofi pasislepia už mamos kėdės.
- Broli mano, - kreipiasi į mane valkata, - ar jau atradai Viešpatį Jėzų Kristų?
- Nė nežinojau, kad jis manęs ieško.
- Ar Jis - tavo Gelbėtojas?
- Žinai, - atsakau, - aš vis dar tikiuosi kaip nors išsigelbėti pats.
Bet vyras tik papurto galvą, p kartu su ja ima linguoti daugybė stangriaiiš jo plaukų supintų kasyčių.
- Niekas iš mūsų nėra toks galingas, - paasiškina jis ir patraukia toliau.
- Man rodos, tai įstatymų pažeidimas, - pusbalsiu pratariu Delijai, - ar bent jau turėtų būti laikoma įstatymų pažeidimu. Niekas neturėtų būti verčiamas kartu su savo kava nugurkti ir religiją.
Kai pakeliu galvą, pamatau žvilgsniu į mane įsisiurbusią Deliją.
- Kaip čia atsitiko, kad netiki Dievu? - klausia ji.
- O kaip čia atsitiko, kad tu - tiki?
Ji pažvelgia į Sofi ir jos veido išraiška sušvelnėja.
- Man rodos, todėl, jog yra pernelyg nuostabių dalykų, kad žmonės jais taip paprastai patikėtų.
" Arba dėl jų kam nors prieštarautų" , - mintyse priduriu.
Per du stalelius nuo mūsų uolus religijos skelbėjas prieina prie oagyvenusių žmonių poros.
- Tikėkite Dievą Tėvą, - ima pamokslauti jis,
Delija atsisuka į jį ir sako :
- Nėra taip paprasta. "

Graudušis nuskondina, Graudušis intraukė vondenin, pagromzdino Graudušis.

Ketvirtadienis, sausis 07, 2010 Laikas 19:33.
Pakeista šeštadienis, sausis 09, 2010 Laikas 17:57.

Kodėl klausantis Domanto Razausko "Burtininke" man darosi biški tiški iški piški liūdna? O gi todėl, kad štai šitaip : tiški piški iški keliauja lietaus debesėliai, o susikūprinęs nuo laukimo Mikė Pūkuotukas, jau nesako : "Atrodo lietutis kaupiasi" . Ir dar dėl to, kad aš suvokiu kiek daug nežinau! Ir vietoj to, kad sužinočiau tai, ko nežinau, rytoj slapinsiu į fiziką, bandysiu pritaikyti dešinės kojos taisyklę ir slėpsiuosi po "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniais ll ".

Nežinau, kokių antenų padedama, kokiomis radijo bangomis, kokiais kosminiais palydovais supratau, kad mano gyvenime trūksta veiksmo. Galbūt, trūksta net to paties gyvenimo.. O aš sau skraidžioju kažkur kažkur.. Fantazijose? Ne, Reda, ten planai! (kartoju ir kartosiu) Ir kažkodėl, dabar įnikusi į Lietuvių mitologiją, ieškosiu tų laumių apie kurias rašau, ir ieškosiu kokio sukrėtimo, kokio smūgio.. Kad nebebūtų idilijos! Nes sakė, kad tobulumas - yra nuobodus.
O aš nė nežinau ko noriu. Nors paiimk ir užsipilk ant galvos vaisinės arbatos likučius, kurios skonis priemna kompotą, o ne arbatą (ir apie tai pagalvojusi, sugebėjau užspringti).

loading... loading... loading... loading... loading...

- Ir kodėl aš negimiau Laume? Skalaučiausi dabar dabar savo plaukus, semdama vandenį dumblinuotą su samteliu iš katilo...
- O todėl, kad tu gimei Germante, ir todėl, kad tu turi misiją, o todėl, kad tu nori pakeisti pasaulį!

Hm. Nė pačiai argumentai neatrodo įtikinantys.


Labanaktys, Džekučiai. (mm)

Tu pakeliui į Paryžių (Aš tau taip pavydžiu)

Penktadienis, sausis 08, 2010 Laikas 19:45.
Pakeista Sekmadienis, sausis 10, 2010 Laikas 19:30.

Nepaisant nieko, šiandien buvo vykęs penktadienis. Kelios valandos su Reda ir aš vėl žvalus kaip agurkėlis, ieškantis kokia pašikniuko ( super žodis išgirstas iš Aušros ! ) ir pasiryžusi kynkom drebančiom ir apšalusiom lečkom pereiti kažkokį apšalusį upeliuką ir pabaidyti žvejų silkes ir auksines žuveles. (mm) . Na, idėja buvo labai graži, bet per daug slidi mano batams, todėl, po kelių bandymų, aš įsikibusi, išsižergusi, pusiau persikreipusi iš juoko, bandau kėblinti į viršų ir ieškoti neslidžios vietos, nuo kurios nenuvirsčiau. Kuprinė kažkur mėtosi, lyg išniekinta, ir krepšelis su knygomis, parvitęs ant vieno šono, kaip kad mano kaimynas Vaiduoklis (Vaidas) . Buvo labai juokinga.
Paskui, pristojo, kažkokia mašininkė, žiūri žiūri keturi veizolai į musmis.
Reda : O mašina sustojo.. :D
Aš : Tai gerai, chėbra renkas. :DD
Apsisuku, žiūri į mus keturi veizolai.
Aš : Mes čia kvailai atrodom, tokios pusiau nuvirtusios nusiviepėlės.
Reda : Ne mus jie žiūri, o į tave.
Aš : Aš nieno nepadariau.
Reda : Bet pažiūrėk kaip tu apsirengus!
Abi. : ;DDDDDD

Paprunkščiojom, paprunkščiojom, pasijuokėm į saujas viena iš kitos. Bandėm tęsti mano rūbų analizę, bet nelabai kas gavosi. Tik padarėm išvadą, kad kepurės su bumbulais per daug traukia dėmesį.
Reda : Pažiūrėk į save, kepurė kokia, vatynkos, su sijonu, dar su tokiom gietrom, tympkėm, nu nesvarbu, ir dar violetinėm, ir į ką tu panaiši? Ir žiūri čia visi į tave.

Paskui, bandėm užkopti į kalenlį, gan sėkmingai tai padarėm. irgi prisiprunkštėm kaip kažin kas. Iki ašarų.
Apėjusios kalnelį, pasigrožėjusios Dvaru, nusprendėm nusileisti žemyn, bet takelis buvp per slidus, tai bridom per pusnynus. Ir tai buvo labai labai labai labai juokinga. Paskui Redą bandžiau bristi ir aš, ir išsitiesiau kažkokia vėžliuko poza, jausdama, kad slystu žemyn. Reda spėjo pagauti už pakarpos, ačiūačiūačiū jai!

Tadar, susitikom Ernestą. Pasipasakojom.
Ernesta : Nu žinot tą knygą "Senis ir jūra"? Nu aš perskaičiau, bet man pabaiga kažkokia ne tokia, nu nesąmoninga, o Lina ir sako, ar nepastebėjai, kad lapų knygoj pabaigos trūksta?
Reda,aš : ;DDDDDDDDDDD

Ernesta, tu maladėc esi, kad ir su sutrankyta rūra!

Paskui, atsibučiavau su draugėm, patraukiau į stotį, ten paveizėjau knygas parsineštas, pasišypsojau į ūsus sau, buvo gera.
Ir dar pažadas! Kitą penktadienį esim po pamokų čiuošti su pašikniukais, su Reda. Aš parūpinu maišų, Reda išverda vyno su prieskoniais. (mm)

Labai džiaugiuosi, džiaugiuosi, džiaugiuosi. (mm)

***

Mano grojaraštis :
1. "Laimė Argentinoj" - www.dpoezija.lt/daina/1910
2. "Lyjant nr.2" - www.dpoezija.lt/daina/1292
3. "Tu pakeliui į Paryžių (Aš tau taip pavydžiu) - www.dpoezija.lt/daina/1595

Mano knygos skaitomos šiuo metu :
1. Poezijos pavasarais 2009
2. Dalia Staponkutė "Lietumi prieš saulę" ( ištrauka "ISTORIJOSE" sužavėjo )
3. Jurga Ivanauskaitė "Placebas" ( puiki puiki puiki puiki )
4. Renata Šerelytė "Balzamuotojas"
5. Joanne Harris "Šokoladas" ( tai gi čia toji stebuklinga knyga įkvėpusi TĄ STEBUKLINGĄ FILMĄ)

***
Skaitau apie Lietuvos mitologiją, utiutiti!

Saldžių, Džekučiai.

Cheri Cheri Lady - Modern Talking.

Sekmadienis, sausis 10, 2010 Laikas 19:42.
Pakeista Antradienis, sausis 12, 2010 Laikas 19:37.

.Montego Bei, Montego Bei - santecnikais mes dirbam Ukmergėj!

Užsireikėjo man V. Kernagio sudaintuotos dainos "Santecnikas iš Ukmergės", taip pat, kaip užbaigti skaityti "Šokoladą", taip pat, kaip kad dabar užsinorėjau Modern Talking dainos - "Cheri cheri lady". Sunku paaiškinti kodėl būtent tokių dalykų dalykėlių, bet šiandien sekmadienis, o magijos - nė paduju.. Gerai bent tiek, kad šokolado buvo, ir kad spėjau kartu su Guste jo sukirsti daug, o paskui apsiklojus kaldrom, pasiklausėm dar ir šiokios tokios muzikėlės.
Buvo neblogai. Ir dabar laukiu antradienio.

Antradienio laukiu todėl, kad dvi paskutinės pamokos bus dailės, tad galima sakyti, kad nieko neveiksim, su Reda pasiklausysim muzikos, pasišaipysim, pasijuoksim, pasivaipysim, dantim pakalensim (nes ten visada šalta), dar muzikos pasiklausysim ir šiaip biški pakalbėsim su Ežiuku -Lina, iš kurios grifkos suiršus dvi bizeles, ji tampa panaši į boružę! (m m)

Stengiuosi dabar daug negalvoti, nes mintys tiesiog išgaruoja, išgaruoja, nespėju nė nieko doro pagalvoti. Užtat nedoro kiek daug (mm mm) .

O čia - Juozo Erlicko eilės iš vienos dainos apie liūdesį (1999 m .)

Mano liūdesys - du balti sparnai
Mano liūdesys - trys takai aušroj
Mano liūdesys - vaikšto po sapnus
Mano liūdesys - sutemoj delnai,
Juodas debesis - du balti sparnai.

Nežinau ko čia saviems santecnikėliams palinkėti, bet palinkėsiu to, ko pati dabar labi noriu - tai šokoladinių saldainių, pageidautinai pieniško ir balto šokolado, ir vanilinės suflė saldainių "Sonata" iš Maximos. (mm) Ir dar nesušalkiat!


.. santechnikais mes dirbam Ukmergėj! (tū tū tū - kaip garvežiukas)